"Prisirišu prie darbo kaip prie laivo stiebo"

Bendraujate su vienuoliais?

Dabar bendraujame nuolat. Brolis Benediktas Jurčys pakvietė mane kurti freskas bažnyčiai, tarėmės su juo, nes tokių dalykų savarankiškai negali daryti, vis dėlto tema labai įspūdinga. Viena stengiuosi jokio žingsnio nežengti. Prieš pradėdama darbą stengiausi negyventi labai audringai, dvejus metus rinkau medžiagą, dariau piešinius, nusipiešiau ant popieriaus natūralaus dydžio bažnyčios freskos eskizą. Dabar tinkuosiu.

Gal dirbant iškilo vizijų, įžvalgų, praregėjimų?

Normaliai, nieko neatsitiko - nei nušvitau, nei ką. Reikėjo daug pamatyti, perskaityti, su jaunimu leidausi į piligriminę kelionę Italijoje Pranciškaus keliais, kad pažinčiau tas vietas.

Kaip palinkote į meną?

Nuo mokyklos laikų. Turbūt visi vaikai mėgsta piešti. Piešiau ir aš - žmogeliukus, karalaites. Tėvas mirė, kai man buvo vieneri metai, nuo dvylikos metų buvau savarankiška. Mokytojas Panevėžyje, kai mokiausi penktoje klasėje, pasiūlė stoti į Čiurlionio meno mokyklą. Iš pradžių buvo piešimas, akvarelė, vėliau pasirinkome kas tapybą, grafiką, kas - skulptūrą. Paskui visi stojome į Vilniaus dailės institutą.

Freskos meistrų Lietuvoje yra ne taip daug.

Iš tiesų nėra daug, Lietuvoje juos ant pirštų gali suskaičiuoti, nes dabar net nebėra užsakymų. Pati matai - stiklas, betonas, viskas greit ir skubiai. O šie dalykai greit nesidaro.

Kas jums yra freska?

Ji man labai artima. Kai įstojau į institutą, jam atėjo vadovauti tapytoja, profesorė Sofija Veiverytė. Ji mokėjo uždegti, pati dievino freską, bet tais laikais dar nebuvo užsakymų. O kai mes baigėme studijas, atūžė freskų meno banga, eilė užsakovų stovėjo: vieną darbą darai, jau tavęs kitas laukia. Po to kokius dešimt metų buvo visiškas štilis, o vėliau tarybiniais metais freska buvo itin populiari. Kai atgavome nepriklausomybę, jos niekam nebereikėjo.

Palangos "Pušyno" poilsio namuose išliko jūsų nuostabi freska su medžioklės scenomis, jose kurtai ir žąsys atrodo kaip gyvi.

Palangoje, "Gintaro" poilsio namuose, lipdžiau savo diplominį darbą. Po to tuometinė meno taryba mane pakvietė į Klaipėdą, ir aš labai pamilau šį miestą, niekur kitur nenoriu gyventi. Kai vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Alfonsas Žalys, menininkams ir kultūros darbuotojams buvo auksiniai laikai - buvo labai rimtas požiūris, pagarba ir palaikymas. Gavau butą ir studiją Dangės gatvėje. Sukūriau freskas Juknaičiams, Klaipėdai, Palangai, Vilniuje padarėme vieną didžiulę freską su Sofija Veiveryte ir Natalija Daškova, abi buvome jos studentės.

Kaip gimsta idėja?

Dažniausiai siužetą diktuoja pastato paskirtis - ar tai būtų mokykla, ar ligoninė. Pradedi galvoti, pirmiausiai išsimatuoji matmenis, gerai susipažįsti su architektūra, pradedi nuo mažyčių eskiziukų, po to pradedi ieškoti medžiagos. Tada pieši ant popieriaus natūralaus dydžio piešinį, ir po gabaliuką pradedi dėlioti. Darbas ilgas ir smagus.

Kuri freska mėgstamiausia?

Turbūt ta, kurią ir minėjai - "Pušyne", kurią po 30 metų teko važiuot restauruoti, Juknaičiuose. Tai man mieli darbai. Pora freskų yra sunaikintos - buvusiame Klaipėdos dailės kombinate, vienoje kavinėje ją greit uždažė, bet ji ir buvo nevykusi, abstrakti. O šiaip, kad ir kaip keista, freskos dar neišnyko.

Niekada nedariau angažuotų politinių darbų, tik pirmiausia paklausdavau užsakovo, ko jis norėtų. O tada nebėra jokių varžymų.

Labai daug ryškių darbų padarėte Klaipėdos universitetui.

Dirbau per mokslo metus, dekanas profesorius Rimantas Balsys tą freską pavadino "Lietuvos ir Žemaitijos didieji" - aktualios universitetui asmenybės, kalbininkai - Martynas Mažvydas, Simonas Daukantas, Bretkūnas. Ten buvo labai malonus darbelis, todėl, kad labai aiški architektūra, nišos, reikėjo prisirišti prie temos.

Kokie kertiniai freskos darbai?

Sintezė su architektūra, piešinys, kompozicija. Paskui - techninis atlikimas. Paprastai darau ant šlapio tinko, naudoju senovinės freskos techniką. Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios fasadą dariau ant sauso tinko su žemės pigmentais. Dabar visaip gali dirbti, technologijos toli pažengusios į priekį, žmonės dirba su akrilu, bet man prie širdies labiau yra tikra freska - ant drėgno tinko. Per dieną gali nutapyti daugiausiai metrą sienos.

IŠSKIRTINUMAS. "Angelina išsiskiria ypatingu atkaklumu, darbštumu, užsispyrimu", - sakė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Eimanto CHACHLOVO nuotr.  

Kas yra jūsų autoritetai?

Visi didieji italai, senovės renesanso meistrai - Džotas, Leonardas da Vinčis, Rafaelis, Mikelandželas. Šiais laikais nelabai ir yra iš ko semtis, o mano karta buvo pirmieji freskininkai Lietuvoje.

Sakėte, kad esate religinga. Iš kur tai ateina?

Labai sunku surasti Dievą, ryšį su Juo, žmonės ir ieško visą gyvenimą. Nuo vaikystės kiti su tėvais, su bobutėm ėjo į bažnyčią, o mūsų karta, pati žinai, augome bedieviai.

Dažnai matau jus parodų atidarymuose. Kokie klaipėdiečiai menininkai patinka?

Man labai įprastas yra Juoza Vosylius, mes ir klasiokai, ir kurso draugai. Artimi jo darbai. Patinka Augustino Virgilijaus Burbos grafikos darbai, Algirdo Boso skulptūros. Man patinka Šarūnas sauka, Žygimantas Augustinas. O šiaip mes piešinio mokėmės iš senųjų meistrų, dabar tai nebeaktualu, piešimo niekas nedėsto ir aukštosiose mokyklose. Nueita visiškai kita kryptimi.

Kaip žiūrite į šiuolaikinį meną?

Kai kas širdį patraukia, į kitus darbus net nežiūriu. Į darkymąsi niekaip nežiūriu - tegu žaidžia.

Ar turite mokinių? Ką žmonės sako apie freskas?

Ne, aš niekada nedėsčiau, man tas darbas svetimas. Pačiai sunku ir kalbėti apie savo darbus. Menininkui svarbu, kad pačiam patiktų tai, ką daro, o pripažinimas jei yra - gerai, nėra - tiek jau to. Niekada nekėliau sau tikslo būti pripažinta. Atsiduodu į Dievo rankas.

Ar turite viziją dar kažką įsimintino sukurti?

Stengiuosi neapsikrauti vizijomis, svarbu gerai atlikti tai, ką šiandien darau, kiek įmanoma. Vizijas padiktuos gyvenimas.

Būna tos menininko kūrybinės kančios?

Paklausk, kada jos nėra. Nežinau tokio menininko, kuris neturėtų kančios, kuris lengvai dirba. Man lengvai niekas nesidaro. Visada yra atsakomybės jausmas, abejonės. Visą laiką turi rinktis, visada bus amato dalykų, kurių neįvaldei.

Ar yra įkvėpimas, reikia jo laukti?

Visą laiką dirbi, kaip sako, apetitas ateina bevalgant. Šiaip gulint lovoje įkvėpimas neateina. Kai nebuvo freskų užsakymų, teko tapyti - portretus, natiurmortus, abstrakcijas - viską.

Gal yra koks ypatingas jausmas, kai darote freską šventovei?

Paprastai, kai pristato objektą, žiūri, ko jam trūksta. O bažnyčios freskų idėją brolis Benediktas brandino seniai, nežinia, kiek metų. Kai bendrauji su tokiu dvasingu žmogumi, gali pasakyti, kad tai yra gyvenimo užsakymas. Monumentalisto svajonių darbas, tokie nesimėto. Ant fasado tapiau šventąjį Pranciškų, vienintelį Lietuvos šventąjį kunigaikštį Kazimierą, Mariją, angelų karalienę su angelais, sceną, kurioje Kristus prikelia Lozorių. O kitoje sienoje - vienuolį pranciškoną, slaugantį ligonį, senovėje jų buvo tokia užuojautos misija - slaugyti raupsuotuosius. Dabar bažnyčioje lankosi onkologinėmis ligomis sergantys žmonės.

Ar manote, kad jiems grožis suteiks stiprybės?

Gal ne tiek grožis, kiek aplink tvyranti dvasia, vargonų koncertai. Padės.

Ar naktimis nemiegate, galvojate apie darbus?

Žinoma, kol yra neaiškumų, galvoji. Dailininkas negali užrakinti dirbtuvės ir pamiršti darbo, juo gyvena, vien apie jį galvoja.

Ar ateina naujoji freskininkų karta?

Kol kas nemanau, net nežinau, ar juos išvis ruošia. Atitrūkau, nebendrauju su vilniečiais akademikais. Šio darbo niekas nenori dirbti - sunku, pati tinkuodavau. Dabar visi nori greit ir brangiai.

Kuo menininkai išsiskiria iš minios?

Jie kitoniški. Mano gyvenimas vis tiek kitoks, kai kuriems svarbu šeima, vaikai, aš gyvenu be to. Neturiu kito pasirinkimo, juk nepradėsi siuvinėti ar batus siūti. Vienatvė yra prabanga, nes labai pavargstu nuo gyvenimo tempo, turiu savo įpročių. Mane vargina daug žmonių krūvoje, mėgstu bendrauti su vienu akis į akį. Šiaip esu stichiška, globaliai nemintiju. Klaipėdos menininkai laisvi, nėra intrigų, pavydo.

Kodėl talentingi menininkai sava valia išeina iš gyvenimo?

Neapibendrinsiu. Gal yra nuovargis, vieni pavargsta gyventi, kitiems asmeninis gyvenimas nesiklosto, treti skursta arba sunkiai serga. Aš nesmerkiu. Man sunkiausia būna, kai nesiseka dirbti. Juk nesi automatas. Laimingiausia esu, kai patinka procesas, vėliau nebegalvoju,paskui pamatai per televiziją, ir ne iškart atpažįsti, kad čia tavo darbas.

Turite svajonių?

Apie nedidelę freskutę, padarytą savo malonumui, be didelės atsakomybės, kurią užkrauna monumentalūs darbai. Labai mėgstu pasvajoti mišku eidama prie jūros. O šiaip dirbu nuo ryto iki vakaro, bet būna, kad kelias dienas niekas neišeina, lyg tave būtų kas pakeitęs. Tai nenupasakojama, reikia jausti. Gal tu teisi: freskos amžinos, jeigu jų besubombarduos.

Sugrįžimas į sakralines erdves

"Dailininkė, kuriai nuolat kyla daug klausimų - brandi, turinti talentą ir stiprią kūrybinę potenciją. Jos kūryboje giliai atskleidžiami žmogiškieji santykiai ir jausmai. Esame perkeliami į nuotaikų, būsenų, refleksijų lygmenį, kuriame realybė pasiduoda beribei kūrėjos vaizduotei", - taip Angeliną apibūdino menotyrininkė Kristina Jokubavičienė.

"Angelina, Juozas Vosylius ir šviesaus atminimo Vidas Pinkevičius išties dideli meistrai. Paskutinysis dešimtmetis sunkus monumentalistams, sovietmečiu freska buvo proteguojama, remiama, buvo daug valstybinių užsakymų. Tačiau dabar freska pakeitė erdves - grįžo į savo tradicines prigimtines nuo pat renesanso laikų erdves - į bažnyčias, koplyčias. Dailininkė jas giliai pajuto, dirba medituodama, gyvena tuo, ką kuria. Manau, kad magistro vardo ji buvo seniai verta. Jos darbą Pranciškaus bažnyčioje pavadinčiau kūrybos viršūne", - sakė menotyrininkė.

"Rytais nevalgau, tik geriu kavą ir vandenį, ir švari, tuščia išeinu dirbti", - sakė monumentalistė Angelina Banytė.