Prisiminimai apie teatro legendą dar gyvi

Kelyje užtrukus vilniečiams svečiams knygos idėjos autoriui S. Sabaliauskui ir aktorei Olitai Dautartaitei, auditoriją apšildė klaipėdiečiai aktorė Virginija Kochanskytė ir režisierius Valentinas Masalskis. Jiems abiem teko garbė vaidinti su viena iškiliausių Lietuvos aktorių. Visi sutartinai stebėjosi, kad buvo pasigirdę nuomonių, jog knyga išėjo per anksti, ir sakė, kad greit gali nebelikti kam ją prisiminti.

"Rūta nepakentė intrigų, nepagarbos žmogui, menui", - sakė V. Masalskis, prisiminęs, kaip jam teko dirbti drauge su Staliliūnaite, vaidinusia Kesoniją, kai jaunas aktorius prisimena nuoširdų jos palaikymą, supratingumą, įsijautimą į jo būseną.

"Rūta savo broliu vadino aktorių Praną Piauloką, o Svajūnas pirmiausia apie jį parašė prisiminimų knygą. Ji spinduliavo gėriu, grožiu, savo tiesa, atsakomybe, atsidavimu aktoriaus pašaukimui ir aukštajam scenos menui. Ko gero, tai pats trapiausias, žiauriausias ir gražiausias menas", - sakė O. Dautartaitė. Aktorė pažymėjo, jog žiūrėti nufilmuotą spektaklį yra tas pats, kas žiūrėti per stiklą, ir tik vyksmo metu žiūrovas ir aktorius susitinka viename lauke. Ji prisiminė, kaip Rūta mylėjo savo mamą, ir per atostogas nevažiuodavo į tolimas šalis, bet skubėjo pas žilagalvę motiną, į gimtąjį kaimą Radviliškio rajone, Pašušvį, kurio kapinėse dabar ir ilsisi. Beje, kol įvairiuose miestuose vyko knygos pristatymas, Pašušvio žmonės degino atminimo žvakutes.

"Rūta buvo kukli, tačiau žinojo savo vertę. Ji buvo Dievo paukštelis, scenoje skrajojo lengva it plunksnelė, švytėjo. Atvykusi dirbti į Kauną, Rūta suvaidino Jurgą "Baltaragio malūne". Ji ir vyresniems aktoriams pakraudavo sielą, savastį, duotybę, tai buvo jos moteriško žydėjimo laikas", - sakė O. Dautartaitė. Anot jos, kolegė patyrė ir skausmo, tačiau interviu niekada apie tai nepasakojo, sakydama, kad yra labiau žaizdotų žmonių - tremtinių, partizanų. R. Staliliūnaitė mėgo ir poezijos skaitymus, juos vadino "skambinimu likimui". Knygą lydinčioje kompaktinėje plokštelėje skamba R. Staliliūnaitės balsas. Kai kuriuos jos rašyto dienoraščio fragmentus išeidama aktorė prisakė spausdinti tik praėjus dešimčiai metų.

"Ji buvo pavyzdys žmogaus, kuris sąmoningai kūrė save, karjerą, gyvenimą, nevaidino to, kas jai buvo nepriimtina. Tai - ne emocijų, bet intelekto aktorė, įvaldžiusi meistrystę. Kad ir ką ji išgyveno, kai išeidavo į sceną, jos vaidmuo dėl to nenukentėdavo, net balso moduliacijos neišduodavo liūdesio. Aš manau, kad net iš viso spektaklio išėmus tik vieną Staliliūnaitės vaidmenį, tai būtų reiškinys, sukrečiantis įvykis ir gyvuotų atskirai", - sakė aktorė V. Kochanskytė. Ji pridūrė, kad Rūtai likimas buvo maloningas, jai teko dirbti su geriausiais aktoriais bei režisieriais, teko geriausi vaidmenys. Pasakotoja sakė, jog "Rūtos Staliliūnaitės vaidyba buvo subtili, niuansuota ir pripildyta gyvybės.

Knyga, "Obuolio" spaustuvės išleista 2000 egz. tiražu, su poetų eilėmis ir Vytauto V. Landsbergio alegorija, iš karto buvo parduota, vos pasirodžiusi knygynuose, rengiamas dar vienas jos leidimas.