Prisimenant Mokytoją

Metams praėjus, kai P. Gužas paliko šį pasaulį, visi suvokėme, kad netekome doro ir atviro žmogaus, gimusio būti mokytoju, įdomaus dailininko, charizmatiškos asmenybės. Todėl norisi jį prisiminti ir paminėti, tiesiog kartu pabūti su juo.

Kai mažas žmogus pradeda eiti į mokyklą, pradžia ne visada ir ne visiems būna vienoda. Vieni kankinasi, kiti priima kaip pareigą, treti jaučia pasididžiavimą ir nežinia kas dar ką jaučia. Kai kam su mokytojais būdavo sunku, bet mano piešimo mokytojas Petras Gužas buvo išimtis.

Praėjus laikui, be jokios abejonės, geru žodžiu galima paminėti ne vieną mokytoją, tuo metu dirbusį Kristijono Donelaičio vardo vidurinėje mokykloje, bet piešimo mokytojas buvo tas mokytojas, kuris daugeliui uždegė meilę menui, ir tapome dailininkais. Mes buvome tais, kuriais ir dabar esame, o ta pradžių pradžia buvo mokykla.

Mokiniai, nuėję kitais keliais, taip pat prisimena P. Gužą kaip šiltą žmogų ir turi savo individualų požiūrį į dailę. Mokytojo dėka įgavome supratimą apie meną ir kas yra gėris.

Kai tarp vaikystės ir jaunystės, paauglystėje, gauni kryptingą nuorodą, kitaip sakant, būni pastūmėtas į kelią, kuris yra priimtinas, įdomus ir patrauklus - tai vadinkime mokytojo darbo rezultatu, o mokiniams - pasirinkimo laisve ir įvairove.

Mus, nuėjusius dailės keliu, P.Gužas patraukė visa savo esybe , savo entuziazmu ir dorybe. Tai nebuvo aklas ėjimas į priekį, tai buvo laikas, panaudotas kūrybos pažinimui. Mes ėjome tuo keliu ir pasitikėjome savo vedliu.

Rodos, nieko ypatingo, gaudavome su liniuote per nagus, kai būdavome to verti, bet tai nebuvo pykčio išpuolis. Gaudavome blogus pažymius, neatlikę užduoties. Žinoma, ne visi pasinėrė į meno pasaulį, bet visi, kurie tuo metu mokėsi, prisimena liniuotės prisilietimą, visai neskausmingą, o simbolišką, tarsi pašventinimą.

Kaip buvo, taip, bet norisi pasakyti, kad P. Gužas neatitiko tuometinės mokyklos mokytojo standarto ir tai jį išskyrė iš kitų pedagogų. Jis buvo ramaus būdo, vaikščiojo gražiai apžėlęs, su sidabrine aureole, ir niekada nebuvo piktas, o kai reikalai prieidavo prie mūsų piešinių ar jų aptarimo, tai kalbėdavo visai rimtai, kaip lygus su lygiu, kaip kolega, net mūsų galvos pakildavo aukščiau. Mes jį mylėjome ir gerbėme.

P. Gužui nereikėjo ypatingų pastangų būti mokytoju, jam nereikėjo kankintis darant grafikos lakštus ar fotografuojant įdomius siužetus, nereikėjo vargti prie molberto, tapant drobes ar kartoną - jam būdinga maniera. Ėjosi jam viskas lengvai ir su ugnele, nes gyveno su meile vaikams ir kūrybai.

Po mokyklos pabaigimo su buvusiais mokiniais draugystė išaugo į bendrą interesų pasaulį. Kuo labiau tolo mokykla, tuo arčiau mes buvome vienas prie kito. Keliaudavome po plenerus, kalbėdavomės apie mus dominančius menus, filosofuodavome ir kartais tiesiog būdavome kartu, taukšdavome visokius niekus, bet mums tai buvo svarbu ir įdomu, nes tai buvo tikra draugystė.

Jo žvilgsnis į kitus visada buvo draugiškas ir atviras. Visa savo prigimtimi ir veiksmais spinduliavo, kaip kūrybinio mąstymo žmogus. P. Gužas nesijautė reikšmingas, ir jo gyvenimo būdas leido jam išsiugdyti nuostabų gebėjimą išsaugoti mąstymo savarankiškumą iki gyvenimo pabaigos. Jam užteko stiprybės būti savimi, nesislepiant už dailininkų klano nugaros, jis nemėgo ir nenorėjo būti priklausomas nuo politikos ir politikų, visuomeninių organizacijų bei valdžios, kas darė jį intelektualiu ir patikimu žmogumi, bet, nežiūrint į tai, jo padorumas niekada neleido pastarųjų keiksnoti.

Atsisveikinęs su Kristijono Donelaičio vardo vidurine mokykla, dabartine Vytauto Didžiojo gimnazija, ir palikęs Klaipėdos miestą, su žmona ir dukrele įsikūrė gamtos glėbyje, netoli Minijos slėnio, tarp plačių laukų, mažame bažnytkaimyje, kuriame stovi senutė bažnytėlė, kaip pridera Lietuvoje.

Paskutinius gyvenimo metus praleido pačioje erdvėje, ramioje aplinkoje, lojo tiktai jo šuo sargas. Petras Gužas turėjo visas galimybes ir sąlygas atsiduoti kūrybai ir apmąstymams, todėl, aš manau, padirbėjo kiek širdis geidė ir protas norėjo.

Gyvenimas savo name, nuosavoje žemėje savotiškai įsuka žmogų į savo įstatymų, poreikių bei priklausomybių ratą, nežiūrint į tai, kad esi su savo mylimais, artimais žmonėmis. Po truputį kūrybai likdavo mažiau laiko, bet tai jo neišderino ir nekėlė nepasitenkinimo.

Pamenu didelį sodą, kuris jam labai patiko, ir kuriame mėgo rinkti obuolius. Būdavo, įsijaus į apmąstymus, prisiminimus arba aptarinės obuolių kvapą ir spalvą, arba pakels galvą į dangų ir kalbėdavomės, kalbėdavomės, rodos, be galo. Laukdavo savo kolegų, bičiulių ir draugų, o labiausiai mokytojas laukė savo mokinių, kuriais nuoširdžiai didžiavosi.

Sunku surasti žodžius apie žmogų, kuris tau buvo artimas mokytojas, su kuriuo siejo pasitikėjimas. Egzistuoja nenusakomas ryšys, kurio negalima paaiškinti, įvardinti - tai vidinis jausmas, kuris neturi apibrėžimo ar pavadinimo, bet jis yra toks, kurio negalima nuvalkioti, iškeisti, parduoti ar išduoti.

Apie P. Gužą norisi kalbėti paprastais, nuoširdžiais ir šiltais žodžiais, todėl, kad mums jis buvo nuoširdus ir paprastas, išmintingas. Mokytojo prigimtis ir intelektas nebuvo dualistiniai, todėl ir mūsų mąstymo neskaldė, bet vienijo ir tai vadino prasme.

Viską, ką parašiau, rašiau tik nuo savęs, kadangi žmonių mąstymas skirtingas, o suvokimas remiasi jutimu - absoliuti tiesa neįmanoma, bet turiu vilties, kad pasakiau teisybę.