Prajuokinti sunkiau, negu priversti verkti

Jam labai padeda įgimtas humoro jausmas ir mokėjimas improvizuoti. Jį humoras ne kartą yra gelbėjęs iš įvairių situacijų ne tik scenoje, filmavimuose, bet ir nepalankiuose gyvenimo vingiuose.

Figaro šen, Figaro ten

Vilnietis aktorius prieš pat Naujuosius metus debiutavo Kauno muzikinio teatro spektaklyje „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ ir atliko konferansjė vaidmenį. Tai jam buvo tarsi egzaminas ir savo jėgų pasitikrinimas, ar jis gali ir vaidinti, tuo pačiu metu ir dainuoti bei šokti.

„Į Kauno teatrą pakliuvau visiškai atsitiktinai, - kalba pašnekovas. - Su bičiuliu užsukome Kaune į Muzikinį teatrą, kuriame vyriausiuoju režisieriumi dirba mūsų kolega Kęstutis Jakštas. Jis mane pamatė, matyt, prisiminė, kad esu toks kaip tas Figaro - tai šen, tai ten. Be to, jau esu dainavęs ir vaidinęs Don Kichotą miuzikle „Žmogus iš Lamanšos“. Pasiūlė šį vaidmenį ir pasakė: „Pagalvok“. Ilgai negalvojęs sutikau ir tikrai neapsirikau. Tiesiog stebuklas, kaip šį teatrą yra pamėgusi publika. Kas nori tesako, kad ten rodomi miuziklai, operetės, pataikaujančios publikos skoniui. Lygis ten aukštas, teatras labai jaukus, kolektyvas draugiškas, jaučiuosi kaip namuose“, - lieja emocijas Vaidotas.

Didžiausias komplimentas iš sūnų

Vaidas įsitikinęs, jog žmonėms reikia tų smagių miuziklų, kad bent kiek praskaidrintų kasdienybę. Anot jo, prajuokinti publiką, ko gero, sunkiau, negu ją pravirkdyti. Darbas scenoje, kuris žiūrovams atrodo labai lengvas ir žaismingas, aktoriui kainavo nemažai repeticijų valandų. „Tai, ką, atrodo, mokėjau anksčiau, teko iš naujo mokytis pataikyti į pašėlusį muzikos ritmą, malti liežuviu, kaip tai daro konferansjė, bet tikrai ne bet ką, o tai, kas yra scenarijuje, - pasakojo V.Martinaitis. - Teko ir improvizuoti, kas šiame žanre visiškai priimtina ir žiūrovai to net nepastebi“. Tad artistui iš tiesų buvo proga pasitikrinti, kiek dar turi parako, o svarbiausia - kad jam buvo malonu tai daryti. Į premjerą Kaune debiutantas atsivežė iš Vilniaus visą šeimyną. „Didžiausias įvertinimas buvo mano vaikų reakcija: „Tėvai, vaidinai super!“ O jauniausias Ignas, kuris taip pat studijuoja aktorystę Muzikos ir teatro akademijoje, dar pridūrė: „Buvai toks pat geras kaip spektaklyje „Urvinis žmogus“. Tai artistui buvo didžiausias komplimentas.

Ne viskas kaip per sviestą

Vaidoto gyvenime ne viskas ėjosi kaip per sviestą ar buvo tarsi koks nuotykių filmas. Prieš kelerius metus jis vaidindamas viename spektaklyje priklaupė ir smarkiai susižeidė koją. „Velnias vinį pakišo“, - juokauja aktorius, o tuomet buvo ne iki juokų. Po spektaklio parėjo namo ir tą žaizdelę greitai pamiršo. Bet ji priminė apie save netrukus, kai ėmėsi buto remonto - pats panūdo prikalti grindjuostes. Priklaupė ir koją persmelkė skausmas, vaikščiojant jis vis didėjo ir didėjo. Po kelių valandų koja ištino, temperatūra pakilo iki 40 laipsnių. Šiaip jau kantriam Vaidui teko kreiptis į medikus ir buvo nustatytas kelio sąnario uždegimas. V. Martinaitis iškentė operaciją, o jo spektaklius kuriam laikui teko atšaukti. „Tačiau ilgai sėdėti namuose kantrybės neturėjau. Tai ne mano charakteriui, - pasakojo aktorius. - Antra vertus, juk reikia vaidinti, užsidirbti duonai ne tik sau, bet ir šeimai. Taigi išėjau vaidinti gal kiek per anksti, nes koja vėl ėmė tinti. Teko gerti antibiotikus. Bet tai jau, dėkui Dievui, praeityje. Dabar vaidinu ir džiaugiuosi gyvenimu“, - optimistiškai nusiteikęs vyras.

Galėjo būti muzikantu

Kad dramos aktorius V. Martinaitis miuzikle pasijuto puikiai, joks stebuklas ar atsitiktinumas. Vaidas juk tik per plauką netapo muzikantu - trylika metų mokėsi groti trimitu.

Gargžduose gyvenę Vaidoto tėvai stengėsi, kad vaikai gautų įvairiapusį išsilavinimą. Tad vyriausias sūnus pradėjo lankyti muzikos pamokas ir mokytis groti triūba. O kaipgi Vaidui nuo jo atsilikti. Tad jis ėmė pūsti trimitą. Baigė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, o paskui be jokio vargo įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Aktorius prisipažino, kad jau anksčiau jį buvo apnikusios abejonės dėl pasirinkimo. Judrus vaikinas nelabai galėjo įsivaizduoti, kaip jis sėdės kokiame nors orkestre arba, dar blogiau, dirbs operos teatre ir sėdės orkestro duobėje. Likimas jam buvo palankus. Vaidotas studentų bendrabutyje apsigyveno viename kambaryje su tuomet būsimuoju aktoriumi Algirdu Dainavičiumi. Juodu tapo gerais draugais. Mat ir vienas, ir kitas turėjo neišsenkamą humoro jausmą. Vaidas lankydavo bemaž visus sostinės teatrų spektaklius ir kuo toliau, tuo labiau svajojo apie aktorystę. Jis atsiėmė dokumentus ir iš naujo stojo, bet jau į aktoriaus specialybę. Deja, jo nepriėmė. Nežinia, ko ten pritrūko... „Bet aš juk ne iš tų, kurie verktų ir nieko nedarytų, - šypsodamasis pasakojo vyras. - Turėjau drąsos užkalbinti režisierių Joną Vaitkų ir įsiprašyti pas jį į kursą laisvuoju klausytoju. Paskui tapau ir studentu“.

Meilė - per šokius

O šokis, pasirodo, yra artisto aistra. Juodu ir su žmona Živile susipažino per šokius. „Tai buvo 1989 metais... Tuo metu Rusų dramos teatras rinko šokio ir plastikos trupę. Taip išėjo, kad aš tuo metu mokiausi Muzikos ir teatro akademijoje, panūdau dar papildomos veiklos. Ten ir sutikau savo būsimą žmoną“, - pasakojo pašnekovas. Jųdviejų gyvenime yra buvę visko... „Šešiolika metų buvome tiesiog draugai. Ji turėjo šeimą, aš taip pat, bet vis susitikdavome, bendraudavome, kuo toliau, tuo labiau atrasdavome bendrumų, o vėliau mūsų draugystė peraugo į meilę“. Aktorius pridūrė netikintis pasakomis, kad yra porų, kurios susikibusios už rankučių vaikšto pusę amžiaus. „Netikiu ir tiek, nes man taip gyventi nebūtų įdomu. Smagu su artimu žmogumi ir pasiginčyti, ir pasibarti, bet rasti, kaip sakoma, bendrą vardiklį. Jeigu sudėsime metus, kai su Živile gyvenome atskirai, bet buvome draugai, ir tuos aštuonerius, kai esame vyras ir žmona, tai gausime 24 metus. Dieve, kiek jau daug!“ - kvatoja aktorius ir jau rimtai priduria, kad per abu turi tris sūnus ir visi puikiai sutaria.

Dėl tokio gyvybingumo ir nelietuviško temperamento Vaidas turi dėkoti savo mamai. Jis iš pat mažens buvo tarsi gyvas sidabras. „Tas mano judrumas ir temperamentas - iš mamos, nes mano tėtis lėtas žmogus. Mama buvo ištremta į Sibirą, tenai baigė mokyklą, buvo gabi ir studijavo mediciną. Kad išgyventų, valgykloje indus plovė, sportavo, ji puiki slidininkė. Septyneriais metais vyresnis brolis panašesnis į tėtį. Buvau tas, kurį galima bet kur pasiųsti, kuris bet kur pralįs ir reikaliuką sutvarkys. Bet tas, kuris daugiausiai daro, labiausiai kam nors ir užkliūva“, - juokiasi Vaidotas.

Televizijos nepeikia

Pastaruoju metu aktorius tiesiog maudosi šmaikščiame televizijos seriale „Motina ir sūnus“, kuriame jis vaidina sūnų Andrių. Ir čia jam labai pasisekė su partnere, nes jo mamos vaidmenį sukūrė legendinė aktorė Aldona Janušauskaitė.

Apie darbą televizijos seriale V. Martinaitis kalba pagarbiai. Anot jo, tie aktoriai, kurie šneka, kad ten yra „chaltūra“ dėl pinigų, savęs žeminimas, yra neteisūs, nes svarbu, kur tu vaidini ir kaip vaidini. „Kai aktoriai atsiduria talentingo režisieriaus, tokio kaip Sigitas Račkys, rankose, negali vaidinti blogai. Jis žino, ko nori. Antra vertus, negaliu peikti televizijos dar ir todėl, kad žmonės ją žiūri. Žinoma, yra prastų laidų, lėkšto humoro, bet jeigu nepatinka, gali perjungti kanalus. Priminsiu, kad į teatrus, deja, eina dvidešimt kartų mažiau žmonių, negu vakarais įsijungia televizorius“.

Faktai

Gimė: 1968 m. gruodžio 8 d. Gargžduose.

Mokėsi: Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje; 1988-1990 m. studijavo Valstybinėje konservatorijoje trimito specialybę; 1990-1995 m. Muzikos ir teatro akademijoje - aktoriaus specialybę.

Vaidino ir vaidina: Lietuvos nacionaliniame, Oskaro Koršunovo, „Domino“, Kauno muzikiniame teatruose, sukūrė scenoje daugiau kaip 20 vaidmenų. Bene pats jo ilgiausiai vaidinamas spektaklis - „Meistras ir Margarita“.

Pastaruoju metu kuria Andriaus vaidmenį televizijos seriale „Motina ir sūnus“.