Prahoje - pasaulio scenų spindesys ir Lietuvos gėda

Nuo 1967-ųjų kas ketveri metai Čekijos sostinėje rengiamas viso pasaulio scenografijos profesionalų ir naujųjų talentų suvažiavimas vertinamas kaip bene prestižiškiausias šios srities įvykis.

Birželio 16-26 dienomis ne tik didžiulėje nacionalinėje galerijoje, bet ir keliose kitose aikštelėse virte virė veiksmas: būtent čia buvo galima susipažinti su kūrėjų iš 62 pasaulio valstybių darbo vaisiais nuo sceninių kostiumų iki scenos mechanizmų, nuo scenografijos iki šviesos dizaino.

Įvairių renginių scenografei, edukacinių projektų autorei apsilankymas šiame renginyje prilygo gaivaus oro gurkšniui, mat čia klaipėdietė pasinėrė į tikrą naujų ir išradingai išplėtotų idėjų koncentratą.

Nacionalinės galerijos erdvė buvo suskirstyta sekcijomis: vienur - vieta profesionalų prisistatymams, kitur - studentų iš įvairių pasaulio mokyklų, rengiančių būsimuosius scenografus, darbams. Buvo galima susipažinti ir su technologijų naujovėmis: moderniausia scenos apšvietimo įranga ir jos galimybėmis, scenos konstrukcijomis, audiniais scenografijai bei kostiumams kurti. Renginio metu visame mieste vyko gausybė teatrinių renginių: spektakliai ir performansai, seminarai bei kūrybinės dirbtuvės.

Kampelį savo prisistatymui turėjo kiekviena kvadrienalėje dalyvavusi šalis. Čia profesionalai tryško išradingumu: interaktyvūs mini renginiai, originalios instaliacijos, atspindinčios tautos kultūrą, mentalitetą bei teatro pasaulio savitumą, žavėjo lankytojus įvairove.

"Turkai, pavyzdžiui, kvietė užsukti į traukinį. Įėjus į jį, užvaldydavo iliuzija, kad tai - ne vienas vagonas, o ilgiausias sąstatas, kuriam galo nematyti; pasižiūrėjus pro langą mainosi pakelės vaizdai... Suomiai kvietė pasijusti kiaušiniu - lankytojas buvo kviečiamas įlipti į milžinišką vibruojantį "lukštą". Esu lankiusis Indonezijoje, Meksikoje, Kuboje, tad buvo labai įdomu pamatyti jų stendus - spalvingus, kaip ir pačios šalys", - įspūdžiais dalijosi I. Stančikienė.

Viešnią iš Lietuvos nudžiugino ir kolegos iš užsienio. "Mūsų šalis teatro pasaulyje puikiai žinoma - neteko aiškinti, kur ji yra ir kokia kalba kalbame: visi pažįsta režisierius Rimą Tuminą, Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, scenografą Adomą Jacovskį. Tad juo skaudžiau buvo virpančia širdimi prieiti Lietuvos stendą", - neslėpė klaipėdietė.

Lietuvos dailininkų sąjungos scenografų sekcijos nariai, nepatyrę Kultūros ministerijos palankumo ir negavę paramos ruoštis renginiui, kvadrienalėje eksponavo "ignoravimo temos vizualizaciją" - ant grindų patiesė tentą su ministerijos laiško atsakymo vertimu ir užrašu "Lietuvos scenografijos genocidas".

Kafkiškai painus biurokratinis laiškas - išties vertas dėmesio: "Išnagrinėję Jūsų pateiktą informaciją ir prašymus informuojame, kad negavus lėšų iš Kultūros rėmimo fondo, galite teikti paraiškas daliniam finansavimui gauti iš visų kitų Kultūros ministerijos dalinio finansavimo programų, tačiau šiuo metu, dėl lėšų stokos, nėra skelbiamas paraiškų priėmimas kitose Kultūros ministerijos programose, kurių prioritetus atitiktų dalyvavimas Prahos scenografijos kvadrienalėje. Ateityje rengiant paraiškas rekomenduotume konsultuotis su Kultūros ministerijos specialistais, kurie galėtų padėti parengti informatyvesnę paraišką Kultūros rėmimo fondui."

"Žinau, kad po kiekvienos tokio masto parodos jau pradedama rengtis kitai, vyksiančiai keletą metų į priekį. Suprantu, kad kūrėjai galiausiai pasijuto įvaryti į kampą, pavargo bergdžiai varstyti įstaigų duris. Buvo siaubingai gėda dėl Tėvynės. Ko gero, tokį jausmą išgyvena žmonės, kurie išvažiavo iš Lietuvos ir nė nenori į ją atsigręžti. Šitaip jaustis dar niekada neteko", - liūdnai prisipažino I. Stančikienė.

Nemalonus įspūdis buvo atmieštas daugybės naujų žinių, pažinčių bei įkvėpimo. Į Klaipėdą grįžusi dailininkė jau brandina naujus sumanymus - pavyzdžiui, kitąmet jį ketina tęsti pavykusį tradicinį edukacinį Jaunimo centro projektą, kuris jau antrąsyk kvies atskleisti teatrinio kostiumo ir šiuolaikinės mados sąsajas.