Poezijos ir muzikos paviliota

Ką tik 65 metų jubiliejų paminėjusi J. Žemaičiūnienė, gimusi Joniškio rajono Daugalaičių kaime, gausioje šeimoje, prisimena, kad mama turėjo labai gražų balsą - giedojo, dainavo. Tad iš jos, sako, ir paveldėjusi muzikalumą, balsą bei trauką muzikai.

"Norėjau būti mokytoja. Baigusi Klaipėdos pedagoginę mokyklą įstojau į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, o vėliau, Muzikos fakultetą perkėlus į Klaipėdą, baigiau jau Klaipėdos Menų fakultetą", - sakė pokalbininkė, dar vadovaujanti ir moterų vokaliniam ansambliui "Vakaro žaros". Ji taip pat yra Žemaitijos rašytojų bendrijos narė bei poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacijos "Branduma" Klaipėdos skyriaus pirmininkė.

Kas nulėmė profesijos pasirinkimą?

Labai patiko muzika, norėjau išmokti groti. Kai ankstyvą rytą, dar miegant, grodavo radijas, sapnuodavosi, kad groju ir dainuoju aš. Tai buvo tyli svajonė, nes tuo metu mokytis muzikos nebuvo galimybių. Pedagoginėje mokykloje buvo privalu išmokti groti. Man gerai sekėsi. Vėliau mano pasirinkimui didžiulę įtaką padarė ir iš dalies nulėmė gyvenimo kelią šviesaus atminimo profesorius Fabijonas Sereika ir dėstytojas Daugaravičius. Jų patariama įstojau į Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakultetą. Tai buvo didelės vidinės inteligencijos ir erudicijos žmonės, savo pavyzdžiu darę įtaką ir aplinkiniams. Jie - tai gyvenimo dovana man.

Kiek jau vadovaujate "Bočių" bendrijos chorui?

Tuoj bus 10 metų. Mane pakvietė ilgametė pirmininkė Birutė Aleksandravičienė. Tai vienas iš nedaugelio ilgai ir nuolat veikiančių mišrių mėgėjų chorų Klaipėdoje. Koncertuojame įvairiose Lietuvos vietose, mūsų draugai iš kitų miestų ir rajonų taip pat atvyksta į Klaipėdą. Chore dainuoja įvairiausių profesijų mūsų miesto žmonės. Iš dalies tai dar ir bendravimo būdas, išvykos, bendri interesai. Svarbiausia, kad visus sujungia daina, išsklaidanti ir vienatvę. Toks bendravimas padeda palaikyti sveikatą, geresnę nuotaiką, jaustis reikalingam.

Kada atsirado eilės, koks jų sąlytis su muzika?

Eilės labai dažnai skambėjo mano viduje, tik sunku buvo tuo patikėti. Pradėjau rašyti būdama beveik 48 metų, kai atrodė, kad jos jau nebetilpo manyje. Mano 47-ieji metai buvo labai sunkus gyvenimo periodas, netektis, pakeitusi mano gyvenimą iš esmės. Tačiau darbas su aklais ir silpnaregiais vaikais sukėlė emocinį lūžį, padėjo suprasti, kad gyvenime gali būti ir blogiau. Sukūriau dainą neregiui berniukui "Aš jaučiu tave, pasauli!", kuri vėliau sudainuota neregės mergaitės, tapo "Dainų dainelės" laureate.

Kartais eilės ateina su melodija, gal todėl, kad gyvenimas susietas su muzika. Nemažai dainų dainuoja ansamblis, kai kurias esu parašiusi ir chorui. Žinoma, tai mėgėjiški kūrinėliai...

Kas jums padėjo gyvenime: įgimtas talentas, darbštumas, sėkmė?

Lengvo kelio nėra. Už viską, kas duodama, turiu mintyje kūrybą, tenka daug dirbti. Padėjo susitikimai su gerais žmonėmis, meilė muzikai, žinoma, ir tikėjimas.

Manau, kad kūryba, kokia ji būtų, nėra vien žmogaus nuopelnas. Tai - Dievo dovana, kuri ateina per žmogų, jei jis to nusipelno, kad galėtų nešti kitiems. Kai Dievas tau kužda į ausį, nevalia to neišgirsti ir neužrašyti, nes jis nueis toliau ir pakuždės kitam. Kiekvienas savo mintis reiškiame taip, kaip diktuoja širdis. Nesu modernistė, tik dalinuosi ta dovana, kurią gaunu pati. Manau, kad poezija yra mūsų sielos žydėjimas.

Kaip atsiribojate nuo kasdienybės, kokių turite pomėgių?

Labai mėgstu būti gamtoje, ypač sode. Matai metų laikų virsmą, begalinį gamtos grožį. Tai padeda atsipalaiduoti, nurimti, pakeisti ir sudėlioti mintis. Nemažai bendrauju su savo dukromis, jų šeimomis, anūkėmis.

Ar turite savo gyvenimo moto?

Gyvenimas yra gražus. Tuo noriu tikėti.