Poetė Dalia Bielskytė: Metas paleisti eiles

- Kokia yra jūsų trečioji poezijos knyga „Vardas debesies”?

- Kalbėdami apie šią knygą, literatūrologai sako, kad joje yra daugiau sarkazmo, saviironijos ir aštresnių tekstų. Šįsyk aš esu ištikima klasikai. Myliu skambantį, muzikalų tekstą ir nuo jo neatsiplėšiu. Kita vertus, jie yra surinkti per 12 metų kūrybinį periodą. Todėl yra labai skirtingi, įvairūs, jokiu būdu nesudėti chronologine tvarka. Jie yra sumaišyti, labiau emociškai atitinkantys vienas kitą. Svarbu, kad žmonės skaitydami juos pajustų. Jeigu pajus, atras save, reflektuos, tada tai bus gera knyga. Tai mano vienintelis tikslas.

- Koks turėtų būti šios knygos skaitytojas?

- Skaitytojas tiesiog turi mylėti poeziją. Ir tai yra vienintelis kriterijus. Nenorėčiau, kad ją skaitytų sensacijų ieškotojai arba žmonės, ieškantys svetimos nelaimės atspindžių, nes jų knygoje tiesiog nėra. Aš vis dėlto galvočiau, kad tai yra knyga, skirta moterims, nes aš pati esu labai moteriška, nepaisant to, kad labai mėgstu vyrų poeziją. Nors jeigu vyrui įdomu, kas verda toje nematomoje skrynelėje, kurią nešiojasi moterys savo krūtinėje, tai aš manau, kad aš esu vienas iš moteriškumo etalonų. Taigi negaliu išskirti skaitytojų kategorijos. Visa mano poezija kalba apie meilę, o ar galima išskirti kategoriją, kuriai tinkama meilė?

- Trečiąją knygą dedikavote a.a. savo gyvenimo draugui dailininkui Arūnui Mėčiui. Ar joje išvysime ir jo iliustracijų?

- „Vardą debesies” aš dedikavau Arūnui Mėčiui, savo mylimajam, todėl, kad iki šiol jis nuolat man dovanodavo savo paveikslus. Jis visus tuos eilėraščius yra skaitęs. Knygą mes planavom kartu, ji nėra mano vienos kūrinys. Tai yra darbai iš jo ciklo „Deminutyvai”. O viršeliui yra panaudota paskutinė jo dovana man. Jis paliko jį dar šlapią, nenudžiūvusį, su užrašu „Didžiajai mano gyvenimo meilei”. Ir aš negalėjau nieko kito pasirinkti. Net jam nesant, jis dalyvavo knygos kūrime.

- Kodėl knygą pavadinote „Vardas debesies”?

- Yra tokia legenda apie krentantį debesį. Senovėje virš kaimo pakibdavo debesis ir grasindavo sunaikinti, užlieti visą kaimą. Senoliai sakydavo, kad reikia atspėti debesies vardą, kai jį atspėsi, debesis nurims ir virs ežeru. Lygiai taip pat ir mano knyga. Ji grūmojo jau daug laiko. Knyga turėjo daug vardų, ieškojau visokių būdų ją išleisti, bet niekada neturėjau pakankamai motyvacijos, nes parašyti yra daug lengviau, negu užsiimti leidyba. O čia staiga man nukrito pavadinimas. Poezijoje yra daug yra burtų, kurie mane pačią stebina.

Didelis noras buvo knygą išleisti būtent per Arūno gimtadienį, nes mes jau kokius penkerius metus turėjom tokią tradiciją tą dieną rengti parodą, susikviesti būrį draugų ir labai linksmai švęsti. Tikiuosi, kad kitais metais aš jau turėsiu visus paveikslus, nes kitąmet Arūnui būtų sukakę 50 m., o šį kartą, kadangi neturėjau, tai buvo man labai rimtas motyvas išleisti knygą. Tą aš ir padariau ir pristačiau būtent per jo gimtadienį. Aš ta knyga džiaugiuosi ir žinau, kad ir jis džiaugtųsi. Todėl, kad viskas yra taip, kaip mes norėjome. Man ta knyga nekainavo nė vieno lito. Ją iš meilės man ir Arūnui padovanojo spaustuvininkas Saulius Jokužys.

- Ar galima knygą vadinti jūsų su Arūnu bendro gyvenimo ir kūrybos atspindžiu?

- Taip. Kai jo neliko, aš supratau, kad jeigu jis būtų gyvenęs su kita moterimi, jis būtų kitaip tapęs. Jeigu aš būčiau gyvenusi su kitu vyru, aš būčiau kitaip rašiusi. Tu negali nedaryti įtakos žmogaus kūrybai, kai esi taip arti. Tai yra simbiozė. Mes vienas kitą laikėm, auginom, maitinom metafizine prasme. Tai yra mūsų abiejų gyvenimo ir kūrybos ataskaita.

- Jau turite kūrybinių ateities planų?

- Aš galvoju, kad nuo poezijos, ko gero, man būtų laikas trauktis. Nes aš pati nemėgstu senų poetų eilių, jos pasidaro tokios sunkios, daugiažodės, moralistinės. Poezija yra jaunų žmonių menas. Tu turi būti nuolat nustebęs, įsimylėjęs, labai skaidrus, kad tai, ką tu rašai, būtų labai skanu. Todėl turiu ambicingą planą - norėčiau parašyti knygą. Tačiau nesakysiu, apie ką, nes panašios idėjos sklando ore. Bet tai bus ne poezija, tai bus susiję su gyvūnais.

- Ar Jūsų tėtis režisierius Petras Bielskis padarė didelę įtaką jūsų kūrybiniam pasirinkimui?

- Mano abu tėvai. Aš augau Vilniuje, mama dirbo Rašytojų sąjungoje. Aš ant dabartinės Rašytojų sąjungos laiptų esu praktiškai užaugusi. Taip pat ir teatre. Be abejo, kad negalėjo manęs išauginti teisininke ar mokytoja. Ir aš savo dukrų negalėjau užauginti niekuo kitu, negu jos yra - dailininkės ir muzikantės. Žodžiu, obuolys nuo obels.... Tėvai mus išmokė skaityti poeziją, žiūrėti spektaklius, klausytis muzikos. Natūralu, kad iš šeimos tie dalykai ateina. Mes tokie, kaip mano tėvelis pasakytų, Dievo spirti į galvą.

Parengta pagal dienraščio „Vakaro žinios“ priedą „Geras!“