Po 150 metų - 1863 m. sukilimo pėdsakais

2013-ieji Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti 1863-iųjų sukilimo metais. Sausio mėnesį Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje (Arsenalo g. 3A) prasidėjęs Lietuvos muziejų kelias „1863 metų sukilimo istorinė atmintis“ nusidrieks per visą Lietuvą. Trisdešimt Lietuvos muziejų, savo rinkiniuose saugančių anų dramatiškų tautos dienų liudijimus, pakvies visuomenę ne tik į parodas, bet ir į jas lydinčius renginius. Be atnaujintų teminių ekspozicijų, vyks knygų, edukacinių ir videoprojektų pristatymas, teatralizuoti renginiai sukilimo vietose. Šios išplėstinės programos tikslas - padėti visuomenei suprasti sukilimo siekius bei mastą, žadinti pilietinę atmintį ir savimonę.

Kodėl - Senasis arsenalas? Atsakymą žino istorija. XIX a. antrojoje pusėje Senajame arsenale, kuriame šiandien veikia Taikomosios dailės muziejus, buvo įrengtos sukilimą malšinusios carinės Rusijos kareivinės, žiauriai kankinami ir žudomi sukilimo dalyviai. 1988 m. čia vykdyti archeologiniai tyrinėjimai ir Arsenalo kiemo rytiniame gale surasti palaidojimai. Aptikta 20 kapų, veikiausiai - 1863 metų sukilėlių. Šiandien šį faktą jau ženklina atminimo lenta, kurioje rašoma: „1863-1864 metų sukilimo dalyviams, kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos žmonių laisvę, atminti. Už mūsų ir jūsų laisvę! 2013 m.“

Juodoji sukilimo buhalterija

Apytikriu istorikų skaičiavimu, sukilime dalyvavo daugiau kaip 70 000 žmonių - bajorų (daugiausia), kunigų ir valstiečių. Ginkluoti menkais ginklais - medžiokliniais šautuvais, kardais, dalgiais. Prieš sukilėlius pasitelktos dvigubai didesnės caro kariuomenės pajėgos. Manoma, apie 144 000 gerai ginkluotų ir itin žiaurių gvardiečių. Vis dėlto reguliariajai caro armijai teko net pusantrų metų kovoti, kol sugebėjo numalšinti sukilimą. Iš viso buvusios 277 kautynės. Paskutiniosios - 1864 m. spalio 12 d. Sukilimo vadai - Zigmundas Sierakauskas ir Kostas Kalinauskas - pakarti Vilniuje, Lukiškių aikštėje, kunigas Antanas Mackevičius - Kaune (nuvarytas į Kauną pėsčias, pririštas prie karties).

Pacituosime istoriką dr. Vytautą Jogėlą: „1863-1864 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu Vilniuje, tuometinėje Lukiškių aikštėje, buvo vykdomi sukilėlių vadų ir sukilimo dalyvių mirties nuosprendžiai. Sukilėlius šioje aikštėje korė ir šaudė stebint minioms žmonių. Lukiškių aikštėje buvo nužudytas 21 sukilėlis. Iš jų 9 sušaudyti, 11 pakarta. Užkasus nužudytąjį, kareivių kolona pražygiuodavo mindžiodama šviežiai išpurentą žemę, kad neliktų jokio pėdsako. Tačiau buvo manoma, kad imperinė valdžia, bijodama, kad šios palaidojimo vietos nebūtų lankomos, palaikus slapta perveždavo į, jų manymu, saugią vietą“.

Sukilimo golgota - įžymaus dailininko paveiksluose

Pirmasis muziejų kelio projektas Arsenale - kilnojamoji paroda „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grotgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“. Tai žymaus lenkų dailininko (1837-1867) kreida pieštų paveikslų padidinti faksimiliniai atspaudai. Lenkiškąjį ciklą sudaro 9 darbai, lietuviškąjį - 6.

Tam pačiam įvykiui skirti du A. Grotgerio ciklai - tarsi evangelinio golgotos kelio parafrazė. Nuoseklaus naratyvo siejamas pasakojimas apie dviejų tautų patirtą priespaudą, smurtą ir didvyrišką tragiškos baigties pasipriešinimą. Lietuviškajame cikle - sukilėlio girininko ir jo šeimos likimas, lenkiškajame - bajoriškos šeimos likimas.

„Lituania“. Neįžengiamų girių ir nepereinamų pelkių kraštas. Pagrindinis veikėjas - valstietis diržu perjuosta sermėga, ginkluotas kirvuku ir medžiokliniu šautuvu. Seksime jo kelią nuo atsisveikinimo su šeima iki sugrįžimo bekūne dvasia. Ir epilogas Sibiro kasyklų požemiuose, kur sukilėlio žmonai pasirodo Madonos vizija - vienintelė įmanoma paguoda ir vilties ženklas.

Cikle „Polonia“ - ir vargingas sukilėlio būstas, ir prabangūs dvaro rūmai. Ėmimas į rekrūtus ir dvaro gynyba. Kulminacinis mūšis ir laukas po pralaimėto mūšio. Marodierių apiplėšti žuvusiųjų kūnai ir gedinčios moterys. Viena, klūpanti prie žuvusiojo, įkūnija Lenkiją, apverkiančią savo kritusius vaikus. Ciklas užsibaigė tuo, kuo ir prasidėjo - gedulingu Lenkijos įvaizdžiu.

Abu ciklai persmelkti romantinio kovos ir išaukštinto patriotizmo jausmo. Pats dailininkas atliktą darbą laikė tarnybos tėvynei forma. Jautėsi gerai atlikęs savo pareigą. Pirmasis ciklas šiandien saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje, o antrasis, įsigytas Vengrijos magnato Janošo Palfio (dailininko draugo ir mecenato), - Budapešto dailės muziejaus fonduose.

Kokią prasmę turėjo (ir ar turėjo?) žiauriai nuslopintas sukilimas? Vienas istorikas ją nusakė taip: „Sukilėliai pralaimėjo karą, bet nepralaimėjo kovos už nepriklausomybę idėjos. Todėl 1863 m. kruvini puslapiai visiems laikams pasiliks kilnūs ir garbingi“.

Parodą lydinti edukacinė programa, parengta Lenkijos instituto Vilniuje ir Lietuvos dailės muziejaus

Vasario 28 d. Tadeušo Chmielevskio 1983 m. sukurta istorinė drama „Ištikimoji upė“, 1987 m. Gdynės kino festivalyje filmas apdovanotas už geriausią režisūrą ir geriausią muziką.

Kovo 14 d. Specialaus dvikalbio lietuvių-lenkų istorinio žurnalo „Kalba amžiai“ pristatymas. Numeris skirtas 1863 m. sukilimui.

Kovo 17 d. Viliaus Kavaliausko sudaryto albumo „Mūsų ir jūsų laisvės veidai“ pristatymas. Albume - 500 sukilėlių vadų, dalyvių ir rėmėjų nuotraukų (originalai!). Unikalus fondas saugomas Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Be čia paminėtų renginių, visus metus vyks edukaciniai užsiėmimai moksleiviams. Informacija teikiama tel.: (8-5) 212-18-13, 262-80-30.