Pirtis protėviams buvo kaip bažnyčia

Anot R. Balsio, iš įvairių rašytinių XVI - XVII a. šaltinių žinoma, kad pasiturinčio lietuvio valstiečio sodyboje tuo metu būta nuo kelių iki keliolikos įvairios paskirties pastatų. Iš XVII a. pabaigos - XX a. I pusės etnografinės medžiagos matyti, kad skirtingu laiku skirtinguose Lietuvos regionuose pirtis turėjo ryškių savitumų. Maždaug nuo XVI a. žemaičiai ir lietuvininkai pirtimi vadino ir jaujos kluono dalį, kur džiovinami linai arba javai, ir pastatą, kuriame prausiasi. Kai kurie žemaičiai pirtį vadino dar ir perene, pakrosne.

Autorių, rašiusių XIX a. pab. duomenimis, "seniau lietuvininkai kiekviename kieme turėjo atskirą trobesį maudytis. Tai būdavo tamsi, vos žmogaus ūgio aukštumo patalpa su krūva lauko akmenų viduryje ir mediniais suolais pasieniais. Akmenys buvo įkaitinami požemine ugnim ir užpilami vandeniu. Visa stubikė prisipildydavo karštų garų, tada žmonės nuogi sueidavo į vidų, išsitiesdavo ant suolų ir plakdavo vienas kitam kūną beržinėmis trumpų rykštelių vantomis, išbėgdavo į lauką ir, kad atsivėsintų, puldavo čia pat į kūdrą arba išsivoliodavo sniege". Pirtis dar buvo naudojama grūdams ir salyklui džiovinti. Prūsijos valdžios įsakai, kuriais buvo stengiamasi apsaugoti valstiečių gerbūvį nuo gaisrų, buvo pagrindinė tokių pirčių išnykimo lietuvininkuose priežastis. Štai kodėl 1931 metų duomenimis Užnemunėje buvo likę vos šimtas pirčių, kai tuo pat metu Aukštaitijoje jų stovėjo 26 tūkst., Vidurio Lietuvoje - 7 tūkst. Žemaitijoje - 4 tūkst. pirčių.

Dievams kūrenama pirtis

Apie dievų garbei kūrenamą pirtį Petras Dusburgietis 1326 m. "Prūsijos žemės kronikoje" rašo: "Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia". Jonas Dlugošas XV a. viduryje rašė: "Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys; jose jie gali išsipagirioti po vakarykščio išgėrimo ir atsigaivinti". Abu autoriai nevengė šį tą pridėti ir nuo savęs nebesiedami pirties apeigų su pagarba seniesiems prūsų dievams.

Su išlyga prie dievų garbei kūrenamos pirties apeigų priskirtinas ir maudymasis siekiant nusiplauti svetimšalių krikštą bei prausimasis per Kalėdas, tikintis gero avių prieauglio. Šie šaltiniai yra vieninteliai (jei neskaičiuosime sekimų), kuriuose bent iš dalies pėrimasis pirtyje siejamas su ritualais, skirtais senųjų dievų, deja, neužsimenama - kokių - garbei. P. Dusburgietis rašė, jog visos apeigos jaujoje atliekamos aukščiausiems prūsų dievams, kai pavasarį ir rudenį aukojamas ožys, taip pat Gabijai, Gabjaujui, Jagaubiui, sykiu atliekamos ir pirtyje.

Nors duomenų apie pirtyje atliekamas apeigas pašvęstas seniesiems dievams XIV-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose mažai, jų stygių bent iš dalies kompensuoja XIX - XX a. tautosaka ir tikėjimai. Pripažinus, kad krikščionybės skleidėjai ir prievaizdai uoliai naikino visus su senąja religija susijusius papročius galima numanyti, jog tikėjimai, kuriuose teigiama, kad pirtin negalima eiti vanotis šventadieniais, per didžiąsias šventes, ir net Velykų ketvirtadienį bei penktadienį, radosi būtent dėl siekimo išnaikinti senąsias apeigas. Tam antrina ir sakmės, kuriose didįjį ketvirtadienį draudimo pertis nepaisiusiai bobutei velnias nuneria odą, bei apie žemėn su visais besiperiančiais nugrimzdusias pirtis, todėl, kad pertasi Velykų rytą.

Mitologinėse sakmėse pirtis - viena labiausiai tautosakinių personažų - velnių, laumių mėgiamų ir lankomų vietų. Įžvalgai, jog "elgeta yra senosios religijos žynio įpėdinis arba kažkada po žemę vaikščiojusio Dievo įvaizdžio atšvaitas", reikšmingas J. Basanavičiaus užrašytas tikėjimas, jog "nebėr didesnės apieros už mišias ir už pirtį, dėl ubagų iškūrentą, ir už pietus, ubagam pakeltus".

Protėviams kūrena pirtis

Pasak profesoriaus, M. Strijkovskis rašė, kad prūsai, lietuviai, žemaičiai "mirusįjį gražiai pirtyje numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais". Pirtis yra ir viena bendro apeigų ciklo, susijusio su mirusių protėvių kultu, atlikimo vieta.

Tikėjimas, kad pirtyse lankosi melstis iš skaistyklos parėjusios mirusiųjų sodžiaus gyventojų sielos, ypač Visų Šventų naktį Lietuvoje išliko iki pat XX a. I pusės.

Išvardintieji pavyzdžiai koreliuoja su švente Aukštaitijoje, kuri minima lapkričio mėnesį ir vadinama Ažinkai (dar Stalai, Stalų kėlimas, Diedai, Diedaduonė). Ši šventė susideda iš dviejų esminių elementų - pirties, kuri iškūrenama šeštadienį vakare ir kurioje visi turi būtinai nusiprausti bei kitą dieną ruošiamų apeiginių vaišių, kurių dalis, sudėjus į krepšius, gabenama Diedams, t. y. elgetoms, kad šie pasimelstų už mirusius artimuosius. Pirties sąsajos su mirusiųjų protėvių pagerbimu įžiūrėtinos ir J. Basanavičiaus užrašytame tikėjime: "Iš pirties einant, reik kalbėt trejus, penkerius ar septynerius poterius ir tiek kartų "Amžiną atilsį" už tas dūšaites, kurios ugnyj sudegusios ar vandenyj nuskendusios yra".

Pirtis ir šeimos šventės

Johanas Langijas XVII a. pabaigos latvių-vokiečių kalbų žodyne mini leksemą "pirtynas" - auka, paliekama pirtyje kūdikiui gimus. G. F. Stenderis taip pat mini naujagimio maudymą pirtyje. Nors J. Langijas ir nenurodė, kam skirta auka po sėkmingo gimdymo, tą galima padaryti remiantis kitų XVII a. pabaigos autorių - Mato Pretorijaus ir Pauliaus Einhorno duomenimis. M. Pretorijus rašo, jog "Laimelė - gimimo deivė, kurios jie šaukiasi, kai gimdyvė turi gimdyti ar jau yra pagimdžiusi; tam jie taip pat turi specialias apeigas". Po sėkmingo gimdymo pribuvėja, M. Pretorijaus liudijimu, meldžiasi Mergelei Marijai, kai kurie dar šaukiasi Laimės, kuriai nulieja truputį ant žemės". Paulius Einhornas XVII a. pab. teigia, jog latviai, visų pirma nėščios moterys ir gimdyvės, nepaprastai gerbė Laimą arba laimės deivę, kurios jos šaukdavosi ir kuri padėdavo per gimdymą. Gimdyvėms Laima patiesdavo paklodes, paprastai pačių išaustas, ant kurių jos turėdavusios gimdyti; jeigu taip įvykdavę, gimdymas būdavęs laikomu palaimingu. Etnografinės ir tautosakinės medžiagos duomenimis Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje moterys neretai (ypač žiemą) pirtyse gimdydavo ne tik XIX a. pabaigoje, bet dar ir XX a. pirmojoje pusėje. Gimdyvės kaitinimas, šutinimas, garinimas, masažavimas ir net vanojimas vanta laikytas labai veiksmingu gimdymui palengvinti. "Žinoma, pirtis gimdymui greičiausiai pasirenkama, kaip jau minėta, ne tiek ritualiniais kiek praktiniais sumetimais: šilta, švari, atskira patalpa, galimybė pašildyti vandenį, pavanoti, pakaitinti gimdyvę, tačiau gimdyvės įvesdinimo į pirtį paprotys, kuris itin plačiai praktikuotas Rytų Lietuvoje, vis dėlto pirmiausia laikytinas ritualiniu. Čia jau įžiūrėtini šie požymiai: anapusybės apnašų nuvalymas (nuplovimas), sugrįžimas (sugrąžinimas) į bendruomenę, vaišės. Iki šios apeigos gimdyvė vis dar tebėra atskirta nuo bendruomenės ir todėl lengvai pažeidžiama piktų jėgų. Kaip tik dėl šios priežasties kitos apeigos dalyvės gimdyvę pasitinka šaukdamos: "Vilkas ateina", t. y. slėpdamos tikrąjį moters vardą. Galima įtarti, jog toks įvesdinimas į pirtį minėtame Lietuvos regione susiliejo su liaudiško pamaldumo tradicija, nes, pasak Stasio Daunio, neįvesdintą į pirtį gimdyvę kunigai net atsisakydavo įvesdinti į bažnyčią. Rasos Paukštytės liudijimu šiuos papročius gerai prisiminė dar ir 2011 - 2012 metais apklaustos šio krašto pateikėjos. Bemaž identiškai šiame krašte pažymimas ir jaunamartės pirmasis atėjimas į pirtį po vestuvių. Šis paprotys Gervėčių apylinkėse vadinamas Atžydėtuvėmis ir susideda iš kelių reikšmingų elementų: jaunamartės sutikimo, stuomens dėjimo, jaunamartės prausimo ir rengimo, rūgžties ragavimo, dainavimo. Kitaip tariant, kaip ir gimdyvės įvesdinimo atveju, šitaip bendruomeninėje pirtyje užbaigiamas moters virsmo ritualas", - sakė R. Balsys.