Pirmykštės fotografijos paslaptimi padailinta Klaipėda

Taip mano klaipėdiečiai menininkai, pinholo fotoaparatu uostamiestį įamžinę nuostabiose fotografijose.

Trumpai apie ištakas

Fotografijos užuomazgos regimos dar 5 amžiuje prieš Kristų. Pirmasis apie šią techniką užsiminė kinų filosofas Mo-Ti. Vėliau, 350 metų prieš Kristų, žymusis filosofas Aristotelis aprašė daikto vaizdavimą, kurio principas - šviesos spindulys, praėjęs pro mažą skylutę, užfiksuoja vaizdą.

Čia ir regimos fotografijos užuomazgos bei pirmasis "fotoaparatas" - camera obscura (lot. tamsus kambarys). Tai - tamsi patalpa ar dėžė, kurios viename gale yra anga. Jei ši anga būdavo pakankamai maža, ant priešingos sienos pasirodydavo atvirkščias vaizdas.

10 amžiuje tuo domėjosi musulmonų matematikas, astronomas ir fizikas Ibn al Haythamas ir jam pavyko išrasti pirmąją pinholo kamerą po to, kai pastebėjo, kaip šviesa praeina pro langų langinių skylę. Jis nustatė, jog kuo mažesnė skylutė, tuo ryškesnis vaizdas išgaunamas.

FETIŠAS. Juozui Kalniui pinhole yra tarsi fotografinis fetišizmas. Nuotraukoje - Palangos Iveros Dievo Motinos ikonos cerkvė. Juozo KALNIAUS nuotr.

Nors camera obscura egzistavo jau pakankamai ilgą laiką, bet kaip ją naudoti, viename iš savo piešinių pavaizdavo italų dailininkas ir mokslininkas Leonardas da Vinčis.

Manoma, jog viduramžiais tam tikros religinės institucijos rodydavo žmonėms šį šviesos efektą ir gąsdindavo, kad anapusinis pasaulis egzistuoja.

Daugelis dailininkų camera obscura ir camera lucida (lot. šviesus kambarys) naudojo kaip tapybos priemonę. Yra toks prietaisas - lęšių sistema su prizme, kuri leidžia ant popieriaus lapo pamatyti tikrąjį ir menamąjį objekto atvaizdą. Taigi ant popieriaus matomi tikslūs kontūrai, kuriuos vėliau galima apvedžioti.

Tinka ir automobilio priekaba

Pinholas yra fotokamera, neturinti lęšio. Tai gali būti bet kokia nelaidi šviesai dėžutė (ar netgi patalpa) su maža skylute vienoje sienelėje ir jautriu šviesai paviršiumi ant priešpriešinės sienelės.

TAISYKLĖS. Nors pinhole fotoaparatai yra savadarbiai, tačiau naudojantis jais galioja tos pačios techninės taisyklės, kaip ir klasikinėje fotografijoje. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Tokius fotoaparatus fotomėgėjai gamina ir iš sausainių ar degtukų dėžučių, ir iš nebenaudojamų fotoaparatų, kai kurie netgi modifikuoja savo veidrodinius fotoaparatus - vietoje objektyvo naudoja dangtelį su vos kelių dešimtųjų ar netgi šimtųjų milimetro dalių skylute.

Anot meninės fotografijos gelmėse jau senokai nardančių klaipėdiečių Artūro Šeštoko ir Juozo Kalniaus, tiek pinholą, tiek camera obscura visai lengva pačiam pasigaminti ir namuose. Pinholo kamera gali tapti įvairiausios dėžutės (kad ir degtukų), lagaminas, knyga, senas fotoaparatas, automobilio priekaba. Tai gali būti bet kas, kas įleistų ir sulaikytų šviesą.

O camera obscura gali tapti ir jūsų kambarys, kuriame būtų kruopščiai uždangstyti langai ir iškirpta tinkamo dydžio skylė. Esą jei ši iškirpta netiksliai, anga tiesiog praleistų šviesos "blyną".

Apytiksliai skersmenį galima apskaičiuoti, židinio nuotolį (nuo sienos iki lango) padalinus iš 100. Taigi, jeigu atstumas yra 1 metras, tuomet skylutės skersmuo turėtų būti 1 centimetras.

KLAUSIMAI. Kai kuriems menininkams, fotografuojantiems savadarbe fototechnika, kyla filosofinių klausimų: kas yra šviesa ir laikas? Ką reiškia buvimas laike? Artūro ŠEŠTOKO nuotr.

Anot J. Kalniaus, ant Šiaulių fotografijos muziejaus stogo yra demonstracinė camera obscura, kuri leidžia pamatyti tokiu principu ant sienos atsispindėjusią Šiaulių bažnyčią aukštyn kojomis.

Fotografinis fetišizmas

Kaip pasakojo belęšių fotoaparatų žinovas J. Kalnius, pinhole, kaip ir jaunimėlio pamėgta lomografija (tai - neryški, fragmentiška, keistų spalvų fotografija, kai fiksuojami atsitiktiniai, nenuglaistyti kadrai. Čia naudojami vienkartiniai juostiniai fotoaparatai) esąs hipsteriškas judėjimas. Tačiau jį greitai perėmė ir profesionalūs fotomenininkai. "Atsitiktinis, linksmas, hipsteriškas pasifotografavimas skiriasi nuo meninio projekto tuo, kad pastarasis turi idėją. Man tai yra lyg fotografinis fetišizmas", - juokavo menininkas.

JAUSMAS. "Norėjosi gilintis į fotografijos ištakas. Paprastas, ryškus, objektyvus fotografavimas atrodė tarsi kažko netekęs. Galbūt jausmo? Pinhole slypi kažkokia paslaptis, žaismė, netikėtumai", - sakė Artūras Šeštokas. Artūro ŠEŠTOKO nuotr.

Pinholas, kaip ir lomografija, dar vadinama "Low-fi", arba žemos kokybės fotografija, kada surenkami visi broko elementai: vinjetavimas, neryškumas, didelis šviesos pralaidumas, "triukšmas". Visa tai, kas klasikinėje fotografijoje yra laikoma broku, čia tampa menu.

Įdomu, jog kinams pradėjus gaminti lomo fotoaparatus, jie padarė didelę klaidą, nes tai darė pernelyg taisyklingai. O lomografai tikėjosi didelio šviesos pralaidumo ir atspindžių...

"Ir vis dėlto, kai šiandien fotografijos mene vyrauja skaitmena ir ryškūs vaizdai, menininkai pradeda ieškoti kitų išraiškos priemonių. Yra netgi tokia sąvoka - piktorializmas - kai fotografija yra artinama prie tapybos. Pinholu darytų nuotraukų vaizdai iš tiesų primena sapną", - mąstė J. Kalnius.

Pasak pašnekovo, Lietuvoje ši fotografijos mada išplito, galima sakyti, tuomet, kai avangardistas fotografas Arūnas Kulikauskas pradėjo gaminti ir pardavinėti tokius fotoaparatus iš cigaro dėžių. Šia fotomeno atšakėle susižavėjo ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, fotografas Gintautas Trimakas, kuris savo atradimu pasidalino ir su savo studentais. Madą skleidė ir spaudos fotografas Ramūnas Danisevičius, kuris su pinholu nuotraukas buvo įpratęs "kepti" kaip fotoreportažus.

Ironiška, jog, nors Vakaruose pinholas vadinama "slow photography" (liet. lėta fotografija), Lietuvoje ji tapo tikra priešingybe - greito vartojimo fotografija.

Atrandami netikėtumai

Fotografas A. Šeštokas linkęs kur kas giliau žvelgti į pinholą. Šešėlių žaismas, matomas šiose fotografijose, anot jo, tarsi sukuria mistinį, pasąmoninį pasaulį. "Kas labiau įsižiūri į šias nuotraukas, manau, įžvelgia laiko tėkmės sąstingį, šešėlių, sapnų pasaulį", - įsitikinęs fotomenininkas.

ĮDOMESNĖ. Belęšiu fotoaparatu "pagauta" Klaipėda - žymiai paslaptingesnė nei įprastoje fotografijoje. Juozo KALNIAUS nuotr.

Žinia, technologijoms dideliais žingsniais šuoliuojant į priekį, vis daugiau atsiranda tų, kurie gręžiasi į pirmykštę, archajišką fotografiją. Juk taip galima atrasti naujų ir įdomesnių formų, netikėtumų, pabėgti nuo rutinos ir standartų.

"Norėjosi gilintis į fotografijos ištakas. Paprastas, ryškus, objektyvus fotografavimas atrodė tarsi kažko netekęs. Galbūt jausmo? Pinhole slypi kažkokia paslaptis, žaismė, netikėtumai. Niekada nežinai, ką vėliau rasi nuotraukoje. "Veža" ir suvokimas, kad man nereikia brangaus fotoaparato - užtenka tik degtukų dėžutės, kuria tu gali padaryti stebuklus. Pinhole padeda atrasti natūralumą, priartina prie gamtos", - tikino fotografas.

Kai kurie eksperimentų mėgėjai, tikėdamiesi "stebuklų", netgi palieka pinholą atvirą vaizdui visą dieną. Ir nors gausiai judantys objektai vėliau nuotraukose nebus matomi, tačiau jei pro fotoaparatą prašliaužtų sraigė, šią neabejotinai įmažintų belęšė "adatos skylutė".

A. Šeštokas atskleidė, kad fotografuodamas savadarbiu pinholo aparatu, jis užduoda sau filosofinius klausimus: kas yra šviesa ir laikas? Ką reiškia buvimas laike?

MINTIS. Fotomenininkai Artūras Šeštokas (kairėje) ir Juozas Kalnius mąsto netolimoje ateityje surengti pinholu darytų nuotraukų parodas. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

"Aš nesitikiu gauti konkrečių atsakymų. Juk pasaulis yra labai paslaptingas. Aš mėgstu ištrūkti iš socialinės erdvės, keliauti, bastytis ir kurti erdvinius, peizažinius vaizdus. Man tai yra įdomu. Mano manymu, šiuolaikiniai žmonės nebemoka būti vieni, jie nuolat skuba, lekia. Pinholas padeda sustoti", - įsitikinęs pašnekovas.