Pirmasis Žemaitijos dailininkų pleneras prie Lūksto.

Šį šeštadienį, rugpjūčio 10 d., Žemaitijos sostinėje Telšiuose - šventė. Žemaičių muziejus "Alka" švęs 70-metį, į kurį suvažiuos žemaičiai iš visos Lietuvos, visi Lietuvos premjerai. Pagrindinis muziejaus iškilmių akcentas bus Žemaitijos dailininkų sąjungos narių kūrybos parodos atidarymas. Menininkai pristatys per 40 tapybos, akvarelių ir grafikos darbų, sukurtų liepos 15-29 dienomis vasaros stovyklos Varniuose metu.

Išpažįstantys žemaičių tikėjimą

Pleneras Varniuose buvo pirmoji tik prieš metus Klaipėdoje įkurtos Žemaitijos dailininkų sąjungos, vadovaujamos dailininko Aleksandro Ilginio, organizuojama kūrybinė stovykla, kurioje dalyvavo 18 menininkų. Dauguma jų - tikri žemaičiai, gimę ir užaugę įvairiuose Žemaitijos kampeliuose, tik gyvenantys Klaipėdoje. Tačiau jų būryje buvo ir "netikrų" žemaičių: aukštaitis nuo Rokiškio Danas Andriulionis, turkmėniško kraujo turinti Tatjana Simanaitienė (Tasima), šiaulietė aukštaitė dailininkė Birutė Kuicienė ir kt. Į Žemaitijos dailininkų sąjungą įstojo net dviem, Lietuvos ir Amerikos, dailininkų sąjungoms priklausantis tapytojas Algis Ramanauskas. Drauge su žemaičiais dailininkais plenere dalyvavo ir kitų meno sričių atstovai: aktorė Nijolė Sabulytė, fotografas Saulius Jokužys.
"Ne prigimimas svarbu, Žemaitijos dailininkų sąjungos nariai turi išpažinti žemaičių tikėjimą", - pristatė savo komandą sąjungos pirmininkas Aleksandras Ilginis. Tačiau net ir po dviejų plenero savaičių žemaičių tikėjimo esmė liko tokia pat paslaptis, kaip ir prieš tai.

Pas Žemaitijos kunigaikštį

Tiesa, jau pirmąją plenero dieną pakeliui į Varnius menininkų ekipažui stabtelėjus Telšiuose, labai daug apie žemaičius papasakojo Žemaitijos kunigaikščiu vadinamas Telšių "Alkos" muziejaus direktorius, lakūnas, Vykintijos (gyvenvietės ant Vykintų piliakalnio) atradėjas Stasys Kasparavičius. Kai dailininkai, apžiūrėję unikalias muziejaus ekspozicijas, apčiupinėję gyvybinės energijos suteikiantį žemaičių aukurą, neseniai į muziejų atgabentą iš Vykintijos, ėmė džiaugtis kunigaikščio entuziazmu, girti puikią jo sveikatą ir jaunatvišką energiją, Stasys atsakė: "Žemaičiui pagyrimas yra pasakymas, kad jis - žemaitis. O aukščiausias pagyrimas - pasakymas, kad jis - tikras žemaitis". Žemaičių kalba, anot kunigaikščio, yra pati tobuliausia. "Du žemaičiai kalbasi taip. Vienas tyli, kitas - klauso. O kai žemaičiai linksminasi prie stalo, tepasako: "A y?" (ar yra?) - jokių tostų nei linkėjimų nereikia", - juokėsi S. Kasparavičius.

Gėrimas iš kaliošų

Tik atvykę į Varnius dailininkai turėjo progos patys pavartoti trumpąjį posakį, mat "Varnių Piro" poilsiavietės šeimininkai Egidijus ir Skaidra Bagdonai, Žemaičių kultūros draugijos Etnokultūros globos tarybos pirmininkas Alfredas Vauras bei Varnių regioninio parko direktorė Irena Zimblienė pasitiko svečius su apšerkšnijusiais "Sprite" buteliukais, kuriuose teliuškavo firminis Varnių gėrimas "Debesnų rasa". Pasak parko direktorės Irenos Zimblienės, Varnelės upės slėnyje plytinti Debesnų pelkė unikali ne tik tuo, kad čia auga labai reti augalai, bet ir tuo, kad čia gyvena laumės, kurios ryto rasą paverčia kūną ir dvasią šildančiu gėrimu, kurio pasisemti galima tik auštant pasivaikščiojus po pelkę su kaliošais. "Tačiau Debesnų rasos rinkimas - pavojingas. Gėrimo negali rinkti vyrai, nes jie gali pakliūti į laumių pinkles", - tikino Irena ir drąsiems smalsuoliams patarė geriau nenuklysti nuo pelkėje įrengto 2 km ilgio botaninio tako.

Apylinkių žvalgytuvės

Antrąją plenero dieną dailininkai susėdo į automobilius ir, lydimi Varnių regioninio parko pelkių, piliakalnių ir miestelių žinovo Lino, išdulkėjo vingiuotais Žemaitijos vieškeliais susipažinti su apylinkėmis, išsirinkti gražiausias, širdžiai artimiausias vietas, kur galėtų tapyti, lieti akvareles ar piešti. Ekskursija prasidėjo gulinčios moters figūrą primenančio Moteraičio piliakalnio žvalgytuvėmis. Pakerėjo dailininkus nuo jo viršūnės atsivėrusi kadaise velnio paskandintą lobį slepiančio Glūdo (Blūdo) ežero mėlynė, Sprūdės piliakalnio, kuriame kadaise medinėje pilyje buvo įsikūręs su karaliumi Mindaugu po jo apsikrikštijimo susipykęs brolis Sprūdeikis, gauburys, XVI a. pastatyto Pavandenės dvaro, kuriame vykdavo šokiai, buvo rodomas kinas, veikė mokykla, kurioje dirbo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, liekanos. Daugelis susižavėjo šalia Moteraičio prigludusiame Sklepkalnyje esančia paskutiniųjų dvaro šeimininkų Sakelių giminės kapaviete-mauzoliejumi.
Trumpai stabtelėję liaudies svieto lygintoju, o vietinių - plėšiku vadinamo Tado Blindos gimtinėje Luokėje, plenero dalyviai pasiekė miesteliuką Biržuvėnus, garsėjantį iki šiol išlikusiu, kitąmet 750-metį švęsiančiu dvaru. Prieš porą metų dalis Žemaitijos dailininkų sąjungos menininkų čia jau viešėjo, tad vietiniai gyventojai su atvykėliais labinosi. Atvykėlius pasitiko Biržuvėnų siela vadinama ponia Aldona Simonavičiūtė. Ji aprodė dailininkams 11 dvaro statinių: gyvenamąjį rūmą, svirną, arklides ir vežiminę, ledainę, obuolinę, malūną ir kartono fabriką, kalvę, skalbyklą ir kt. Didžiausią nuostabą menininkams kėlė tai, jog buvusiame dvaro gyvenamajame rūme iki šiol veikia tos pačios Aldonėlės prižiūrima biblioteka, jos įrengtas Biržuvėnų muziejukas. Buvusios pokylių salės patalpoje, kurią šildo krosnys, sumūrytos iš labai vertingų, tuose pačiuose Biržuvėnuose pagamintų, herbais puoštų koklių, iki šiol vyksta gyvenvietės žmonių susirinkimai ir šventės.

Darbas ir poilsis

Trečiają plenero dieną dailininkai, kupini įspūdžių ir įkvėpimo, ėmė traukti drobes, popieriaus lakštus ir dažus. Susiskirstę į nedideles grupeles, susikrovę pietų lauknešėlius, kuriuos parūpindavo "Varnių Piro" valgykla, menininkai kasdien keliaudavo vis į kitas patikusias Varnių regioninio parko vietas. Vieni pasirinko gamtos prieglobstį, kiti panoro įamžinti architektūrines ir kultūrines Žemaitijos krašto vertybes. Jau po pirmosios intensyvaus darbo dienos vakare "Varnių Piro" poilsiavietės medinių namukų sienas papuošė paveikslų ir eskizų eilė. Kiekvieną plenero vakarą meno kūrinių ekspozicija sparčiai didėjo.
O po kūrybinio dienos įkarščio vakarais menininkai ilsėdavosi maudydamiesi bei žvejodami Lūksto ežere, prie laužo gurkšnodami "Debesnų rasą" ir bendraudami su poilsiavietės ir Varnių regioninio parko šeimininkais bei kasdien atvykstančiais svečiais: didžiųjų Žemaitijos įmonių "Žemaitijos pienas", "Telsoda" ir kt. verslininkais, vaišinusius stovyklautojus savo gaminiais, su Žemaitijos kultūros draugijos atstovu Seime Egidijumi Skarbaliumi, Seimo nariu Andriumi Kubiliumi, specialiai atvykusiu pas menininkus iš Medvėgalio, bei su nuolatiniu bičiuliu ir globėju Žemaitijos kunigaikščiu S. Kasparavičiumi.

Iki juosmens į pelkę

Antrąją plenero savaitę dailininkai leidosi į antrąją ekskursiją po pietinę Varnių regioninio parko dalį. Menininkų komanda kopė į Medvėgalio, Vykintų piliakalnius ir išbandė žemaičių plento, vedančio per upę Sietuvą ir aplink ją plytinčias pelkes, tvirtumą. Akmenimis ir ąžuoliniais rąstais grįstą kelią per pelkę, kurio nežinoję kryžiuočiai negalėjo užkariauti karingų ir užsispyrusių žmonių krašto žemaičiai vadina kūlgrinda. Pasak Varnių regioninio parko direktorės Irenos Zimblienės, per Sietuvą ėjusios trys kūlgrindos, kurių amžius per 1000 metų. Neseniai atrasta kūlgrinda, vedanti iš Medvėgalio piliakalnio per Paršežerį, Burbiškes į Vykintiją. Kūlgrindos plotis, anot Irenos, pelkėje - 7 m, upelyje - 10 m. Tačiau net šitoks platus kelias dailininkei iš Šiaulių Birutei Kuicienei pasirodė per siauras - ji sugebėjo prasmukti į pelkę iki juosmens, tuo tarpu kiti menininkai vos kulkšnis sušlapo...

Pažintys su Varnių menininkais

Įsimintina dailininkams buvo viešnagė poeto Aloyzo Jonučio sodyboje, esančioje šiauriniame Lūksto ežero krante, visai netoli "Varnių Piro" poilsiavietės. Šeimininkas savo sodyboje augina arklius ir ponius. Apie pažintį su šiuo žymiu žmogumi dailininkams primins ne tik smagus pajodinėjimais ristūnais, bet ir A. Jonučio poezijos apie arklius knygelės. Apsilankė dailininkai ir savo kolegos tapytojo Vytauto Tallat-Kelpšos dirbtuvėse. Apžiūrėję jo kūrybą, pakvietė į savo parodos atidarymą sekmadienį.

Uždarymas

Dvi savaites trukusio plenero uždarymas sudrebino Žemaitijos širdį ne tik dailės darbų bei į juos pažiūrėti atvykusių svečių gausa, bet ir triukšmingomis Žemaitijos dailininkų dainomis, šokiais iki paryčių ir maudynėmis saulei tekant Lūksto ežere. Taip menininkai atsisveikino su svetingu Varnių kraštu iki rugsėjo 21 d., kuomet vėl žemaičiai iš visos Lietuvos suvažiuos į antrąją talką ant Vykintų piliakalnio.