Pianisto Kasparo Uinsko namuose televizorių pakeitė patefonas

Užsienio publika Jus girdi kur kas dažniau nei klausytojai Lietuvoje. Kodėl taip retai čia pasirodote?

Taip, mano koncertinėje veikloje didžiąją dalį užima išvykos į užsienį. Tačiau Lietuvoje koncertuoju vidutiniškai kartą per metus, o tai nėra taip retai. Tiesa šį sezoną taip susiklostė, kad Vilniuje pasirodysiu du kartus: su soline programa ir su simfoniniu orkestru, bet tai greičiau išimtis negu taisyklė. Lietuvos publikai pristatau sezono naujas programas, kurias atlieku tais metais ir koncertuose užsienyje. Pasiruošimas koncertui tai labai sudėtingas procesas, reikalaujantis intelektualių, emocinių ir fizinių pastangų. Prieš tai, kai klausytojai išgirsta mano pasirinktus kūrinius, prie jų praleidžiu šimtus, jeigu ne tūkstančius valandų.

Jūsų karjeros pradžioje nemažai skeptikų Lietuvoje kalbėjo, jog pats darotės sau koncertus ir tik to dėka koncertuojate. Kaip buvo iš tiesų?

Mano muzikinis kelias karjeros prasme toli gražu nebuvo standartiškas. Nėjau konkursų keliu, nes negalėjau susitaikyti su konformizmu, reikalingu juose. Mano supratimu muzikantas, nors ir atliekantis ne savo paties kūrinius, turi būti visų pirma kūrėjas. Interpretacija tai kūryba. Tačiau konkursuose, dažniausiai žaidimo taisyklės visai kitos... Tad teko sugalvoti kitas alternatyvas, leidusias pasauliui sužinoti apie mane. Iš tiesų patys pirmieji svarbūs koncertai buvo inicijuoti manęs paties, organizacinį darbą atliko mano vadybininkai. Nemažai garsiausių atlikėjų taip pradėjo savo karjerą. Pavyzdžiui legendinis pianistas Vladimiras Horowitzas savo karjeros pradžioje atvyko į Vokietiją ir išsinuomavo keletą salių, kad muzikinė visuomenė jį išgirstų, arba vienas žymiausių šių dienų pianistų Kristianas Zimmermanas iki šiol pats nuomojasi koncertų sales visame pasaulyje. Tad tai visiškai normali praktika. Tais koncertais aš save norėjau pristatyti tarptautinei arenai, kad mane išgirtsų užsienio publika ir kritikai. Atlikėjas negali vien tik koncertuoti savo šalyje, jis turi save pasitikrinti tarptautinėje platformoje. Tik tada bus aišku, ko jis yra vertas. Tai tokia specialybė – atlikėjui labai svarbu būti įvertintam tarptautiniu mastu. Šie pirmieji koncertai svarbiose salėse buvo labai palankiai įvertinti kritikų ir klausytojų. Šis pripažinimas man vėliau atvėrė duris kitiems koncertams ir pakvietimams. Šiandieninis klasikinės muzikos pasaulis taip pat labai sumodernėjo ir atlikėjui nebeužtenka vien tik talento. Reikia labai geros vadybos, kuria užsiima profesionalai. Mano paties koncertus tvarko vadybininkai iš skirtingų šalių, kuo aš labai džiaugiuosi. O dėl “piktų liežuvių” ir skeptikų– matyt tai yra tokia jų misija gyvenime, tačiau man jie netrukdo, sakyčiau netgi atvirksčiai – veda mane pirmyn ir skatina dar labiau kilti.

Kur Jūs semiatės įkvėpimo?

Labai daug mus supančių dalykų gali įkvėpti. Kartais apie tai susimąstau. Manau, kad pagrindinis įkvėpimo šaltinis – tai gyvybė, tai kas tikra, nesuvaidinta ir natūralu. Mane geriausiai įkrauna gamta, vanduo. Prieš keletą dienų sugrįžau iš Ispanijos, kur turėjau trumpas atostogas ir porą koncertų. Keletą kartų vaiksčiojau prie jūros ir stebėjau dūžtančias bangas, jų gaudimas ir dūžio garsas sukasi mano galvoje, nemažai šių sąskambių atsikartojimų galima rasti ir klasikinėje muzikoje. Čia tik mažas pavyzdys, o jų yra begalės. Absoliučiai esu įsitikinęs, kad televizija ir kompiuteriai, technologijos veikia visiškai priešingai. Jos ne tik kad neįkvepia, bet ir atitraukia nuo to kas tikra. Kaip įmanoma maksimaliai apribojau šiuos dalykus savo gyvenime. Visiškai atsisakiau televizijos. Televizorių atidaviau, jo vietą mano namuose pakeitė patefonas.

Kodėl patefonas šiame technologijų amžiuje? Ar ne moderniau būtų kompaktinių diskų grotuvas?

Nepatikėsite, koks skirtumas muzikos kokybės prasme, klausant plokštelių patefonu. Visiškai kiti pojūčiai, garsas kur kas natūralesnis ir tikresnis. Po gero gyvo koncerto, vinilinė plokštelė yra antras geriausias pasirinkimas. Visa kas yra digitalizuota, praranda daug gyvybės. Skaitmeninis garsas, ar tai būtų kompaktas, ar mp3 praranda daug gyvo garso savybių.

Kalbate, jog įkvepia gyvybė, žinau apie Jūsų šeimos pagausėjimą, kaip sekasi derinti tėvystės pareigas su muzika?

Mūsų dukrelės gimimas – tikras stebuklas mano gyvenime, atnešęs naujas prasmes ir vertybes. Neįtikėtina, kaip tai gali pakeisti mąstymą, supratimą ir kiek teigiamų emocijų gali duoti tas mažas žmogutis. Ji be jokios abejonės nuo šiol yra vienas didžiausių mano įkvėpimo šaltinių ir džiaugsmų. Žinoma, nelengva būti koncertuojančiu pianistu ir tėvu. Jai tik gimus, po kelių dienų jau turėjau išvykti su nauja programa ir koncertais. Turėjau suvaldyti emocijas, susikoncentruoti ties muzika ir tuo pačiu palikti šeimą, kai taip norėjosi būti kartu. Bet tuo pačiu grįžimai po koncertų namo ir susitikimai būna labai džiaugsmingi. Na, o dabar, apskritai nemažai keliaujame visi kartu. Dukrelė nuo pat mažens dalyvauja mano repeticijose, netgi generalinėse repeticijose su orkestru ir ramiai klausosi muzikos. Ji tik dar vienas įrodymas, kad muzikos galia beribė.

Ką turite omenyje?

Muzika labai ramina vaiką. Mūsų rytas visuomet prasideda nuo geros klasikinės muzikos, matytumėte, kaip vaikas reaguoja į ją, kaip klausosi ir šypsosi, juda pagal ritmą. Tikiu, kad tėvai, auginantys mažus vaikus, turėtų jiems kuo daugiau leisti klasikinę muziką. Vaikai geriausiai atskiria ir priima natūralius ir gerus dalykus. Manau kokybiška muzika yra vienas efektyviausių vaikų lavinimo būdų.

Kiek valandų per dieną skambinate fortepijonu ir ar kada nors atostogaujate nuo muzikos?

Kai nesu išvykęs ir ruošiu naujas programas, repeticijų laikas gali trukti iki dešimties valandų per dieną. Tiesa pasakius, neatostogavau jau trejus metus ir tik prieš porą savaičių leidau sau trumpai atsikvėpti. Tačiau net ir per atostogas, aš neatostogauju nuo muzikos. Ji vienaip ar kitaip yra jų dalis. Stengiuosi kasdien nors kažkiek pagroti, o taip pat pats klausau labai daug įrašų.

Ar klausotės kitų pianistų?

Klausau įvairią muziką. Kitus pianistus taip pat. Galbūt mažiau šiuo metu gyvenančius, mano sielai artimesni senosios kartos atlikėjai, jų maniera ir muzikos interpretavimas. Domiuosi smuiko ir violončelės atlikimo menu, klausau daug simfoninės muzikos ir visai neseniai pradėjau klausytis operas. Yra parašyta ir atlikta tiek daug geros muzikos, kad galėtum klausytis kiekvieną dieną vis kažką kito ir metų laikotarpyje nebūtų dienos su pasikartojančia muzika. Bet ne tiek daug žmonių žino apie tai, deja. Mano svajonė, kad mokyklose šalia visų kitų dalykų, vaikai būtų supažindinami su geriausios klasikinės muzikos lobynais. Kiek daug jie savo nuostabai atrastų...

Koncertuose Lietuvoje atliksite labai plačią programą. Papasakokite daugiau.

Rečitalį pradėsiu nuo keturių J. Brahmso baladžių, po to koncerte seks F. Chopino dvylika etiudų Op. 25. Antroje dalyje atliksiu C. Debussy keturis impresionizmo dvasios kupinus kūrinius bei romantišką, titanišką ir audringą S. Rachmaninovo sonatą Nr. 2. Žinoma, viename rečitalyje sugroti šią programą - nelengva užduotis atlikėjui tiek emocine, tiek fizine prasme. Bet kokia tai dieviška muzika. Visos pastangos bus vertos to, jog ji būtų atlikta ir išgirsta.

Pianisto Kasparo Uinsko soliniai koncertai Lietuvos salėse:

- Sausio 25 d. jį išgirsti galės Klaipėdos koncertų salės klausytojai,

- Vasario 1 d. – Kauno filharmonijos;

- Vasario 5 d. – Lietuvos nacionalinės filharmonijos klausytojai Vilniuje.