Nyderlandų vaikų ir paauglių rašytojas Paulas van Loonas populiarus ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje – jo knygų serija „Siaubų autobusas“ ar nuotykių istorija „Raveleinas“ ypač noriai skaitomos. Šiemet skaitytojus pradžiugino jau ketvirtoji į lietuvių kalbą išversta „Siaubų autobuso“ dalis (leidykla „Nieko rimto“). Autorius teigia, jog tam, kad vaikai skaitytų knygas, jiems rašyti reikia įdomiai ir linksmai. P. van Loono kūriniai Nyderlanduose nuolat išrenkami mėgstamiausiomis vaikų metų knygomis ir daugelį mokinių paskatina domėtis literatūra.
Yra knygų, kurias vaikams liepia skaityti tėveliai ir mokytojai, tačiau jos vis tiek dulka lentynose. Yra ir tokių, kurių per prievartą brukti nereikia. Į jose aprašytus nuotykius įvairaus amžiaus mokiniai neria patys, o paskui rekomenduoja jas skaityti klasės ar kiemo draugams. Tai su tokiomis knygomis – knygomis, kurių vis negana, – užauga kartos ir atrandamas tikrasis skaitymo džiaugsmas bei meilė literatūrai.
Yra rašytojų, gebančių kurti tokias knygas. Vienas jų – Paulas van Loonas, Lietuvos vaikams, paaugliams ir jauniems suaugusiesiems geriausiai pažįstamas kaip jau ne vieną šiurpuliukų mėgėją užauginusios knygų serijos „Siaubų autobusas“ autorius. Šiose knygose dera vaikų itin noriai skaitomos siaubo istorijos ir ne mažiau mėgstamas humoras. Nors seriją vienija personažai ir važiavimo autobusu, knygas sudaro atskiri pasakojimai, tad jų nebūtina skaityti iš eilės.
„Siaubų autobuso“ serijos knygose apstu vampyrų, vilkolakių, šmėklų, keistų ir paslaptingų nutikimų. Tačiau van Loono knygos – ne tik šiurpus skaitalas prieš miegą. Per įtraukiančius ir pilnus humoro pasakojimus atsiskleidžia vertingi dalykai: kokios svarbios yra draugystė ir pagalba artimam, kaip gali žeisti patyčios ir kaip praverčia ne tik drąsa, bet ir atsargumas. O kūrybiškas mąstymas gali išgelbėti net ir iš klaikiausios situacijos.
Ar galima leisti vaikams skaityti siaubo kūrinius? Ko gero, šis klausimas aktualus tėvams ir mokytojams. Psichologai ir rašytojai greičiausiai atsakytų, kad ne tik galima, bet ir reikia. Ne veltui ir liaudies pasakose tiek daug baisių motyvų – raganos, drakonai, velniai. Per siaubo pasakojimus mes iš naujo susiduriame su dalykais, kurie mus gąsdina ar kelia nerimą realiame gyvenime ir mokomės nugalėti baimes. Tai itin svarbu vaikams, tad jie neretai ir patys susigalvoja baubus ar šiurpias istorijas. Tiesa, paties P. van Loono nuomone, siaubo kūriniai vertingi tik tada, kai palieka vietos vaizduotei, todėl jo knygose nėra žudynių ar kraupių žiaurumų, dažnų šiuolaikiniuose siaubo filmuose, kuriuos rašytojas laiko neskoningais.
„Rašau, nes noriu, kad vaikams būtų smagu skaityti knygas“, – sako van Loonas, teigdamas, jog skaityti yra labai svarbu. Ir, jei koks nors vaikas pasitraukia nuo televizoriaus ar kompiuterinio žaidimo tam, kad perskaitytų jo knygą, rašytojas yra labai laimingas, žinodamas, jog savo darbą atliko gerai. Paulas van Loonas pasakoja, jog vaikams itin svarbu rašyti įdomiai, linksmai ir apie dalykus, kurie jiems rūpi. Mat jaunas skaitytojas, kelis kartus iš eilės susidūręs su nuobodžiomis knygomis, naujos imti greičiausiai jau nebenorės.
Rašytoją žavi viskas, kas keista, smagu ir įdomu. P. van Loonas – nenuobodus ne tik savo tekstais, bet ir asmenybe. Jis ne tik rašo, bet ir groja elektrine gitara ir turi savo grupę. Neretai prie savo knygų netgi prideda CD su linksmai šiurpiomis dainelėmis. Niekad neprarandantis žaismingumo rašytojas turi žaislinį vampyrą Dorianą, kartu keliaujantį po renginius ir knygų pristatymus. „Paprastai, kai rašau knygą, – pasakoja van Loonas, – jis guli mažame mediniame vampyro karste, greta mano elektrinės gitaros ir kartais išlenda pasižiūrėti, ar nerašau nesąmonių“.
Net nuostabu, kaip galima tiek visko spėti – per tris dešimtmečius trunkančią rašytojo karjerą van Loonas sukūrė per šimtą knygų. Atrodytų, argi galima tikėtis kokybės, kai rašoma tokiais tempais? Pasirodo, galima. Tai bene pats mylimiausias Nyderlandų vaikų rašytojas, jo kūriniai ne tik verčiami į kitas kalbas, ekranizuojami, bet ir daugybę kartų pačių vaikų išrinkti geriausiomis metų knygomis.
Kaip Paulas van Loonas kuria savo įtraukiančias istorijas? „Kad parašytum knygą, dažnai prireikia daug laiko. Pirma galvoje turi žybtelėti lyg ir kokia kibirkštis: žybt! Kai ši idėja pradeda augti, dar reikia palaukti, ar ji galiausiai iš tikrųjų įgis gyvastį. Jau esu pasakojęs, kad istorijos man prieš akis randasi kaip vaizdai. Žiūriu filmą savo galvoje, ir kai tas filmas pasidaro pakankamai aiškus, užrašau, ką matau. Taip randasi mano knygos“, – atskleidžia autorius.
Sausio mėnesį pasirodė ir skaitytojų nekantriai lauktas „Siaubų autobusas 4“, kurį išleido leidykla „Nieko rimto“. Šįkart šiurpusis rašytojas Nonvalas (taip, baisaus, bet mylimo personažo pavardė sudėliota iš paties van Loono pavardės raidžių; tai autoriaus humoro jausmo ir artumo savo personažams išraiška) apsimeta mokinių mėgstamu mokytoju ir veža juos į šiurpių istorijų kupiną pavojingą kelionę po paslaptingas vietas. Atrodo, kas baisaus gali nutikti mokyklos klasėje, kino teatre, apleistoje automobilių stovėjimo aikštelėje? Dar ir kaip gali. Skaitytojų laukia dar viena smagumo ir šiurpuliukų dozė.
Vaikams reikia gerų ir patrauklių knygų, kurios ne tik skatintų vertinti draugystę, drąsą, kūrybiškumą bei kitas vertybes, tačiau dar ir sudomintų, įtrauktų. Kurias norėtųsi skaityti vėl ir vėl, rekomenduoti draugams ir dėl kurių norėtųsi sakyti: „Taip, aš mėgstu skaityti, knygos yra jėga!“ Būtent tokias knygas ir rašo Paulas van Loonas, „Siaubų autobuso“ ir „Raveleino“ autorius. Pasaulyje, kur vaikus atitraukti nuo kompiuterių ir telefonų reikia ypatingų pastangų, tokių autorių kaip jis mums visiems reikia daugiau.
Eglė Devižytė
Rašyti komentarą