Paukštukas, atradęs deimantą

Paukštukas - juvelyrės Jurgos Karčiauskaitės-Lago papuošalų tapatybės simbolis. Rinktinei Klaipėdos publikai šįvakar galerijoje "Pėda" jis pagiedos stebuklingą giesmę apie geriausius moterų draugus - deimantus.

Po ilgesnės pertraukos kalėdinį savo kūrybos pristatymą rengianti menininkė J. Karčiauskaitė-Lago gimtojo miesto publikai paruošė didžiulę staigmeną - šiais metais sukurtą įspūdingą aukštosios juvelyrikos kolekciją. "Tokios rimtos kolekcijos Klaipėdoje dar nebuvo. Tai aukščiausio lygio 18 karatų aukso papuošalai su deimantais, rubinais ir smaragdais. Klaipėdoje jie bus tik vieną dieną", - sakė juvelyrė.

Kalėdiniai juvelyrikos pristatymai - sena galerijos "Pėda" tradicija. Paprastai juos organizuodavote drauge su tėvu Vytautu Karčiausku. Tačiau pastaraisiais metais tradicija buvo nutrūkusi ir dabar ją tęsiate viena. Kodėl?

Vytautas dabar kuria stambias skulptūras ir nuo juvelyrikos šiek tiek nutolo. O aš pati nutolau nuo Klaipėdos, išplaukusi į platesnius vandenis. Praeitais metais atidariau savo juvelyrikos ir interjero namus "Yurga" Vilniuje, ten vyko ir mano juvelyrikos kolekcijos pristatymas. Užpernai savo kūrybos pristatymą organizavau Ispanijoje.

Frančizės pagrindais mano darbais pradėjo prekiauti "Yurga" galerija Kopenhagoje (Danija), Vigo (Ispanija), galerija "Putis" ("Žiedai") Rygoje. Gyvenimo ir kūrybos tempas taip įsisuko, kad nebuvo laiko kada pasirodyti savame mieste. Klaipėda man yra pagrindinis, pats svarbiausias miestas, aš čia gyvenu. Vilnius kol kas nėra mano namai. Be to, čia yra labai gražios savos galerijos "Pėda" patalpos, čia yra daug mano klientų.

Pristatykite plačiau savo naujausią kolekciją.

Tai yra aukštosios juvelyrikos (kaip aukštosios mados) kolekcija. Ją sudaro 6 koljė ir 6 žiedai. Koljė kolekcija vadinasi "Stars" ("Žvaigždės"), nes deimantas atrodo kaip žvaigždė, o jų yra daug. Žinoma, kad ta moteris, kuri tokį papuošalą užsidės, atrodys kaip žvaigždė. Papuošalų kompozicija - simetriška, asmeniškai man jie panašūs į senoviškus močiutės nėrinius. Ypač vienas, kuris yra pats didžiausias, subtiliausio nėrimo ir brangiausias vėrinys su 150 deimantų, kurį dariau 4,5 mėnesio. Labai subtilaus nėrimo. Koljė naudojau baltą auksą. Todėl, kad jis ne toks rėksmingas kaip geltonas ir puikiai dera su baltais deimantais. Baltas auksas nėra banalus, tai labai santūri medžiaga.

Kita kolekcijos dalis - žiedai. Penki žiedai iš geltono aukso vadinasi "Garden" ("Sodas"), vienas iš balto aukso - "Atradimas". Jame pavaizduotas paukščiukas, kuris atrado savo gyvenimo prasmę, savo grūdelį. Žiedelis padarytas labai sudėtinga deimantuotės technika.

Visą kolekciją kūriau savo mėgstamu kontrasto principu: prabangi medžiaga ir naivi, vaikiška, neįpareigojanti, "nebobiška" tema. Pavyzdžiui, žiedas "Atradimas" yra su mano kūrybos simboliu paukšteliu. Bet kokia moteris tokio žiedo neužsidės. Jis nepapuoš nestilingos moters, bobos. Tokiam papuošalui turi tikti žmogus, o ne atvirkščiai.

Manau, ši kolekcija bus įdomi ir profesionaliems juvelyrams. Visi papuošalai daryti rankomis, nėra jokio mašininio darbo. Šią kolekciją kūriau ne viena. Mano yra dizainas, papuošalo griaučiai, visa kita darė savo srities profesionalai. Kolekcija sukurta Ispanijoje. Ten mano dirbtuvėse mes dirbame šešiese.

Šeši žmonės daro vieną koljė? Kaip tai atrodo?

Kuriant tokį koljė yra tam tikros procedūros, kurias atlieka skirtingi specialistai. Vienas šlifuoja akmenis, kitas - poliruoja, lakuoja, trečias - įstato. Labai džiaugiuosi, kad man Ispanijoje pavyko surinkti tokią komandą, surasti geriausius savo amato meistrus, kurie tai daro visą gyvenimą, kurie pasitikėjo manimi.

Vienas žmogus nepajėgus padaryti viską taip kokybiškai, kaip reikalauja aukštosios juvelyrikos kanonai. Tokia juvelyrika Ispanijoje praeina labai griežtas ekspertizes. Nuodugniai ištiriami ne tik patys brangieji akmenys, bet ir papuošalo padarymo technologija, žiūrima, ar dirbinys nėra nuplagijuotas.

Kodėl kolekciją kūrėte Ispanijoje, ne Lietuvoje?

Lietuviai turi labai gilias ir vertingas gintaro apdirbimo tradicijas, tačiau neturi brangiųjų akmenų apdirbimo tradicijos. Pavyzdžiui, ispanai, italai prie gintaro prieiti visiškai nemoka, jie net neatskirtų tikro gintaro nuo dirbtinio. Taip pat lietuviai nemoka dirbti su deimantais. Aš pati mokausi iš savo bendradarbių, tačiau yra tokių paslapčių, kurių tu niekada neišmoksi, jos paveldimos.

Tradicija, tęstinumas juvelyrikoje yra labai svarbus dalykas. Lietuvoje nėra populiaru tęsti tėvų darbus, vaikai dažniausiai renkasi kitą profesiją. Jei mama mokytoja - tai vaikas bus inžinierius, jei tėvai gyvena kaime - vaikai veržiasi į miestą. Dėl to nyksta mūsų senieji amatai, kuriuos išsaugoti tik vyresnioji karta nėra pajėgi. Juolab, kad valstybė juos viena ranka remia, kita - žlugdo.

Mano atvejis - kitoks. Abu mano tėvai - juvelyrai. Jų dirbtuvėse aš sukiojausi nuo vaikystės ir perėmiau tuos dalykus, kuriuos atrasti pačiai man galbūt nebūtų užtekę viso gyvenimo. Kiekvienas amatas turi tokių paslapčių, kurių neišmoksi jokioje mokykloje. Pavyzdžiui, iš savo tėvo išmokau dirbti su auksu. Šio metalo apdirbimo specifika visiškai kitokia nei sidabro.

Kokie aukštosios juvelyrikos kaprizai pačiai kėlė sunkumų?

Aukštoji juvelyrika yra labai stipriai kanonizuota. Negali įstatyti akmens taip, kaip nori, turi paisyti technologijų. Be to, reikia labai gerai žinoti viską, kas šioje srityje yra patentuota, kad gink Dieve nesukurtum ko nors panašaus ar nepanaudotum kieno nors jau atrastos ir užpatentuotos technologijos. O juk pasaulyje tiek daug dizainerių! Taigi kuriant aukštąją juvelyriką yra rizika dėl nežinojimo atsidurti kalėjime.

Kad sukurtum ką nors nauja ir konkuruotum su garsiausiais pasaulio juvelyrais - privalai turėti labai kietą stuburą.

Kad dirbtum su briliantais ir 18 karatų auksu, turi labai stipriai užaugti.

Tačiau pati esate dar labai jauna menininkė...

Aktyviai dirbu nuo 20 metų. Studijuodama grafiką Vilniaus dailės akademijoje paraleliai pradėjau kurti juvelyriką, tačiau jos pagrindus gavau jau vaikystėje iš tėvų.

Į tai, ką darau, žiūriu labai atsakingai. Brangieji akmenys į mano kūrybą atėjo ne dėl mano užgaidos - Ispanijoje žmonės pradėjo užsakinėti tokius papuošalus. O ispanai, danai yra labai išrankūs, jie labai vertina dizainą.

Pastaruoju metu dalyvavau keliose tarptautinėse aukštosios juvelyrikos parodose Ispanijoje ir Londone, prieš dvejus metus mano sukurtas koljė su perlais laimėjo antrą vietą tarptautiniame "AILLIS" juvelyrikos konkurse Australijoje. Visa tai rodo tam tikrą mano lygį ir man pačiai suteikia pasitikėjimo savimi.

Kiek kainavo sukurti šią kolekciją?

Investavau į ją viską. Visus savo pinigus, laiką, net tėvų santaupas. Visi deimantai papuošalams pirkti Belgijoje, Antverpene. Visi jie sertifikuoti. Smaragdai, rubinai - iš mano ir mano tėvų privačių kolekcijų.

Ši kolekcija - parduodama? Per kiek laiko tikitės ją parduoti?

Parduodama, tačiau pirmiausia turiu ją parodyti čia, Vilniuje ir Ispanijoje. Tiesą sakant, aš net negalvoju, kada ir kas nupirks ar nenupirks šiuos labai brangius papuošalus. Iki šiol man sekėsi, visus papuošalus išpirkdavo per jų pristatymus. Kaip bus dabar - sunku prognozuoti.

Brangakmeniai pas tėvus daug metų gulėjo kaip akmenys. Dabar jie gali gulėti dar tiek pat metų banko seife kaip papuošalas, jų vertė nekris, nes tai gyva klasika.

Ar norėtum pasilikti nors vieną papuošalą iš šios kolekcijos sau?

Būtų sunku. Kad ir ką sukurčiau, manau, kad visada galima geriau. Tuo momentu, kai padariau vieną iš sudėtingiausių šios kolekcijos koljė, maniau, kad tai mano rekordas, kurio niekada nepagerinsiu. Tačiau dabar jau taip negalvoju. Turiu tiek daug idėjų, jog nėra tiek valandų metuose, kad spėčiau jas realizuoti. Aš turbūt tiek negyvensiu, kiek įmanoma visko padaryti.

Mėnesį laiko kankinuosi, kol išsirenku iš 50-100 pripieštų eskizų 5, pagal kuriuos kursiu papuošalus. Ir iš jų išsirinkti vieną - tikrai nesugebėčiau. Manau, kad šie papuošalai yra skirti žmonėms. Kažkas juos pamatys, įsimylės ir panorės nesiskirti visą gyvenimą.

Lietuvoje, juolab Klaipėdoje, nėra kur ir nesaugu pasirodyti su tokiomis brangenybėmis.

Iš tiesų, jie nėra labai atkreipiantys dėmesį savo žvilgesiu. Tačiau tokį papuošalą gali nešioti tik žmogus, kuris iki jo užaugo. Prie tokio papuošalo turi būti atitinkama apranga, stilius, pagaliau jį nešiojantis žmogus, manau, turi būti atitinkamo socialinio statuso. Jis turi turėti atitinkamo dydžio piniginę.

Net baugu klausti, kiek šie papuošalai kainuoja.

Už tiek, kiek moterys per savo gyvenimą išleidžia visokiems barškučiams, niekučiams, beveik būtų galima nusipirkti. Man patinka prancūzių nuostata, kad geriau turėti vieną gerą juodą mažą suknelę, nei 75 įvairiausius skudurus.

Įėjimas į J. Karčiauskaitės-Lago kolekcijos pristatymą galerijoje "Pėda" - tik su kvietimais.

Klaipėda man yra pagrindinis, pats svarbiausias miestas, aš čia gyvenu.

Turiu tiek daug idėjų, jog nėra tiek valandų metuose, kad spėčiau jas realizuoti.

Jurga PETRONYTĖ