Pašto ženklas - ne šiaip popierėlis

Informacinis lapelis apie Lietuvą

Pašto ženklų leidybos departamento vadovas E. Vaišnoras pasakoja, kad užtrunka išleisti pašto ženklą. „Jeigu procesas būtų greitesnis, įsiveltų labai daug klaidų. Kai skiri truputėlį daugiau laiko, tai gaminys pavyksta įdomesnis, kruopštesnis, būna labiau išdirbtas. Juk pašto ženklas keliauja po pasaulį ir apie mus skleidžia informaciją. Kartą iš vieno vokiečio išgirdau: „Pirmą kartą Palangą ir Gintaro muziejų pamačiau jūsų pašto ženkle ir sugalvojau, kad man reikia ten nuvykti“. Šis rimtas kolekcionierius iki šiol renka su Lietuva susijusius pašto ženklus ir netgi yra įkūręs organizaciją, kuri vienija vokiečius, besidominčius Lietuva ir renkančius mūsų šalies pašto ženklus arba monetas, - pasakoja jis. - Kaip jau minėjau, pašto ženklas nėra paprastas popieriukas, kurio vienoje pusėje kas nors pavaizduota. Tai yra mūsų istorijos dalis, kaip informacinis lapelis, kuris pateikia, kokia proga šiais metais yra minima Lietuvoje. Jeigu kas nors susidomi, tai gali apie mus plačiau pasidomėti ir sužinoti, kokiose srityse mes esame pripažinti“.

Be abejonės, po Londono olimpinių žaidynių užplūdo žmonių prašymai išleisti pašto ženklą mūsų plaukikei Rūtai Meilutytei: „Jau antrus metus iš eilės pateikiame visuomenei galimybę pasiūlyti svarbias temas, kurios atspindėtų Lietuvos laimėjimus ir istoriją. Šiais metais, kaip ir buvo galima tikėtis, sulaukėme labai daug pasiūlymų išleisti pašto ženklą mūsų plaukikei R. Meilutytei. Kelis kartus jau pasikartojanti bėda, kad mes negalime gyviems žmonėms išleisti pašto ženklo. Sulaukę tokio atsakymo žmonės stebėdavosi: tai negi jūs norite, kad tokia garsi mūsų plaukikė būtų paminėta po mirties? Mums belieka apgailestauti, kad šiuo metu tokios galimybės neturime. Tai yra Susisiekimo ministerijos nustatytos taisyklės, patvirtinta įstatymo, kad gyvi žmonės negali būti vaizduojami pašto ženkluose. Galiu tik tiek pasakyti, kad šiuo metu vyksta derybos ir yra siūlomi tam tikri pakeitimai taisyklėse, kad truputėlį būtų lankstesnė sistema ir kad mes galėtume įprasminti ne tik svarbius Lietuvos įvykius, bet ir gyvų žmonių laimėjimus, kaip sportininkų varžybose“.

Panaši situacija iškilo, kai neatitinkant reikalavimų buvo norima išleisti pašto ženklą prezidentui Algirdui Brazauskui. „Buvo priimtas sprendimas, kad turime jį įamžinti pašto ženkluose, nes jis yra mūsų prezidentas ir mes turime atiduoti duoklę. Tai 2012 metais tokį pašto ženklą ir išleidome“, - pasakoja E. Vaišnoras. Ir galiausiai 2013 metais buvo pagerbtos tokios asmenybės kaip poetas Antanas Strazdas ir pedagogas Pranas Mašiotas, kadangi šie metai jiems yra jubiliejiniai.

„Angelas“ simbolizavo išsilaisvinimą

Pašto ženklais E. Vaišnoras domėjosi nuo vaikystės. „Pamačiau, kad tai yra labai įdomus užsiėmimas. Buvo galima keliauti po pasaulį tiesiog sėdint patogiai fotelyje - tiesiog žiūri į paveiksliuką ir pradeda veikti vaikiška fantazija: tu keliauji ir matai monumentus, pastatus, sutinki įvairias asmenybes, pavyzdžiui, per Atlantą skrendančius mūsų Darių ir Girėną. Tarytum iš lėktuvo galo matai, kaip jie skrenda per audras ir kaip galiausiai krenta ir žūva. Pašto ženklai man padėjo ir verslui, nes realizuodamas savo pašto ženklų kolekciją aš turėjau pradinį kapitalą. Jo man užteko, kad galėčiau investuoti į kitus dalykus. Tikrai už daug ką esu dėkingas pašto ženklams. Ir kai atsirado galimybė su pašto ženklais dirbti Lietuvos pašte, tai tikrai buvo kaip nušvitimas“, - džiaugiasi E. Vaišnoras.

Apie pašto ženklus kone viską išmanantis filatelininkas akcentuoja svarbiausią dalyką - į bet kurią pasaulio vietą nuskriejęs laiškas su Lietuvos pašto ženklu skleidžia informaciją apie laisvą, nepriklausomą valstybę: „Iškart po nepriklausomybės mes jau turėjome pirmąjį pašto ženklą, kuris vadinosi „Angelas“ ir kuris simbolizavo išsilaisvinimą. Jis buvo ruošiamas labai greitai, labai skubiai, kad kuo greičiau išleistume savo pašto ženklą. Visi masiškai rašė laiškus ir siuntė į užsienį ar toje pačioje Lietuvoje, kad tik kuo daugiau žmonių gautų laišką su Lietuvos pašto ženklu, simbolizuojančiu, kad Lietuva nebėra Sovietų Sąjungos sudėtyje. Pašto ženklas kaip valstybinė vėliava akcentuoja, kad mes esame nepriklausomi, kad mes turime gilią istoriją, kurią perteikiame pašto ženkluose. Ir kad pašto ženklas yra oficialus piniginis vienetas, kuris naudojamas padengiant korespondencijos arba siuntinio siuntimą. Tai vos ne antra mūsų nacionalinė valiuta“.

Filatelija besidomintis E. Vaišnoras yra girdėjęs istorijų, kaip pirmieji pašto ženklai buvo masiškai padirbinėjami įvairiausiais būdais. Taip piktų kėslų turintys žmonės rinką užpildė falsifikatais. Dėl to kai kurie ženklai buvo išimti iš apyvartos - kartais net ir pašto darbuotojai negalėdavo atskirti, kuris ženklas tikras, o kur padirbtas. Ar dabartinį pašto ženklą būtų įmanoma padirbti? „Žinote, jeigu eurą sugeba padirbti, tai aš nedrįsčiau sakyti, kad pašto ženklų nesugebėtų padirbti. Žinoma, kad pasitaiko. Bet kai nustatomi tokie dalykai, gresia baudžiamoji atsakomybė“.

Eskizai piešiami ranka

Kas turi puošti pašto ženklus, sprendžia speciali komisija, į kurią įeina ir su pašto ženklais dirbantis E. Vaišnoras. Jis prisipažįsta, kad kiekvieną kartą būtinai papildomai pasidomi asmenybe, kuri pretenduoja atsidurti ant pašto ženklo: „Labai geras yra mano asmeninis pavyzdys, kai gavome prašymą išleisti pašto ženklą Oskarui Minkovskiui. Jau buvo užpildyta žymių žmonių tema, tarp kurių turėjome ir Radvilą Rudąjį, todėl nelabai norėjome įtraukti dar vieną papildomą asmenybę. Galvojome, kad ir taip yra svarbių įvykių, kuriuos galima paskleisti pasauliui apie Lietuvą. Bet po gilių kapstymųsi istorijoje paaiškėjo, kad tas žmogus yra insulino pradininkas: jis pirmasis pradėjo domėtis, nuo ko kilo diabetas, ir pradėjo mokslinius tyrimus, mokslinius darbus, buvo labai netoli iki galutinio produkto. Po mokslininko mirties visus darbus perėmė jo kolega ir galiausiai mes turime insuliną, kuris gelbsti žmonių gyvybes“.

E. Vaišnoras prisiminė kitą įvykį, kai buvo pasiūlyta išleisti pašto ženklą vienam aukšto lygio lakūnui bei akrobatinio skraidymo meistrui, kuris turėjo galimybę praskristi daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“: „Bet mūsų mokslo atstovai išreiškė nuomonę, kad jis tais laikais buvo pilotas bandytojas, tačiau nesiskaito, kad jis buvęs kosmonautas, nes tai buvo bandomasis skrydis. Tada iš tikrųjų turėjome labai rimtą diskusiją. Galiausiai nusprendėme, kam leisti pašto ženklą, kuris kels žmonėms abejonių, ir galiausiai viskas baigsis tuo, kad žmogus gal ir vertas būti paminėtas, bet ne pašto ženklo pavidalu“. Juolab kad priekaištų iš šalies kartais ir taip pasitaiko. „Galbūt kai kurie žmonės tiesiog laiko pyktį, kad konkurse buvo išsirinktas ne jų ženklas. Jie klausia, negi nebuvo gražesnių konkurso projektų. Tada mums tenka aiškinti, kad tai yra meno kūrinys, kuriame yra užfiksuotas svarbus istorinis momentas. Viskas, ką matote serijoje „Žymūs žmonės“, - tai pirma ranka piešiami eskizai, paskui šiuolaikinėmis technologijomis jie perkeliami ant pašto ženklo. Bet tokių atvejų, kad mes būtume praleidę antakį, kad mes būtume praleidę kokius faktus ir vaizdas neatitiktų realybės, taip nebūna“, - sako vadovas.

Keli faktai

1990 m. Lietuvos paštas į apyvartą išleido pirmuosius po nepriklausomybės paskelbimo sukurtus pašto ženklus. Pirmoji pašto ženklų serija buvo išleista 1990 m. spalio 7 d. pavadinimu „Angelas“. Šių pašto ženklų temoje buvo pateikti svarbiausi lietuviškumo simboliai - šalį saugantis angelas ir koplytstulpis.

Per metus išleidžiama 25-30 ženklų. Kiekvienais metais apyvartoje pasirodo ir tęstinės serijos: „Lietuvai 1000 metų“, „Žymūs žmonės“, „Miestų herbai“, „Iš muziejų fondų“, „Lietuvos raudonoji knyga“ ir kt. Paskutinioji tema - bažnyčios.

Iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas daugiau nei 61 pašto ženklas. Su žymių žmonių atvaizdais pašto ženklai leidžiami jau nuo 1993 metų iki dabar, ir greičiausiai šie metai bus paskutiniai.

Kai kurie pašto ženklai jau yra išparduoti ir papildomai nebeleidžiami. Tarkime, pašto ženklas Japonijos konsului Ch.Sugiharai, kuris Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo apie 10 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų, kai išduodavo vadinamąsias gyvenimo vizas į Japoniją, oficialiai tam neturėdamas Japonijos Vyriausybės pritarimo.