Paslėpto lobio ieškotoja

Su kauniete poete Enrika Striogaite išsišnekėjome, kai visi poetų sambūrio "Placdarmas" dalyviai vyrai pabėgo žiūrėti krepšinio rungtynių. Enrikos padovanotame pirmajame poezijos rinkinyje "Lyja", anotacijoje, suintrigavo viena frazė: "Daugiau nei dešimt metų bandžiau išsižadėti savęs. Nepavyko".

Savęs išsižadėjimas - kas tai buvo?

Kažkada studijavau Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos fakultete. Antrame kurse pradėjau rašyti eilėraščius. Vėliau perėjau į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą studijuoti lituanistikos. O paskui pabandžiau viso to atsisakyti. Ketvirtame kurse mečiau studijas ir lioviausi rašyti eilėraščius. Yra toks sparnuotas posakis: "Jei gali nerašyti - nerašyk". Jis man labai tinka. Tačiau tai kvailas, snobiškas posakis. Dabar aš jo niekam nepasakyčiau. Dabar manau: jeigu rašosi - turi rašyti.

Jei ką nors darai ne taip, atsitinka tokie dalykai, kad sugrįžti prie to, ką turi daryti. Tai nereiškia, kad turi nuversti kalnus. Turi būti ten, kur jautiesi savo vietoje, tarp savų žmonių. Paulo Coelho knygoje "Alchemikas" gražiai pradėjo: "Jei pradedi pardavinėti ledus, užuot ieškojęs paslėpto lobio...", o kitoj knygoje užbaigė mintį: "Sugriūva gyvenimas, kad ieškotum paslėpto lobio". Lobis - ne turtai, garbė, pasiekimai, o tai, ko tau reikia.

Dabar studijuojate literatūrologiją Vilniaus universiteto Kauno fakultete. Įgijusi magistro laipsnį kritikuosite kolegų kūrybą?

Nežadu kritikuoti. Man tai mažiausiai patinka, mažiausiai pavyksta. Geriau rašyti eilėraščius, nei juos išdarinėti. Labai nepritariu tam. Maištauju. Turbūt literatūrologiją sudėtingiausia studijuoti rašančiam žmogui. Matai, kaip absurdiškai mėsinėjama kūryba. Kita vertus, kiekvienam rašančiam žmogui reikalinga literatūrinė patirtis, kontekstas. Iš niekur eilėraščiai neatsiranda. O jei atsiranda, tai jiems labai trūksta profesionalumo.

Kada jūs rašote? Kodėl?

Tai nevyksta pagal režimą. Kodėl rašau, nežinau. Juk eilėraščiai, iš esmės niekam nereikalingi... tik man pačiai. Pavyzdžiui, "Placdarme" susirinko baisiai mažai žmonių, bet, jauti, kad kažkas vyksta, ir tas kažkas - labai reikalinga. Man atrodo, kad tokios kamerinės aplinkos yra labai ypatingos.

Kamerinėje aplinkoje akis į akį susiduriate su savo poezijos klausytoju. Kai rašote, ar įsivaizduojate savo skaitytoją?

Įsivaizduoju. Nutapyti gal ir nenutapyčiau, bet manau, kad jis panašus į mane. Jam taip pat neduoda gyventi kažkokia vidinė įtampa. Duodama knygą žmogui žinau, ar patiks jam mano eilėraščiai, ar ne. Iš kur toji nuojauta - nežinau. Jaučiu artimos pasaulėjautos žmones. Nors kartais galima ir apsirikti, tada būna itin smagu.

Jūsų eilėraščiai labai atplėšti nuo kasdienybės. Bėgate nuo šio pasaulio tuštybės?

Man smagu klausytis eilėraščių, kuriuose kasdienybė liejama tarsi akvarelė arba ironizuojama. Tačiau man pačiai, nors aš to visai nenoriu, kasdienybė - negraži, mane supantis pasaulis man dažnai skausmingas. Man iš tiesų norisi nuo jo pabėgti. Rašant eilėraščius tai pavyksta. Galbūt todėl man ir norisi rašyti, kad atsiplėščiau nuo kasdienybės. Mano eilėraščiai - ne juokingi, gal net per daug monotoniški, dramatiški. Tai nereiškia, kad aš gyvenime dramatiška. Atvirkščiai, dažniausiai nešiojuosi kaukę, kad man viskas gerai, linksma, tačiau iš tiesų gyventi man nėra smagu, nejaučiu džiaugsmo.

Jurga PETRONYTĖ