Pasaulį apžavėjusi komiksais ant lino

Kaip vyko konkursas?

Konkurse gali dalyvauti profesionalai ir pradedantieji. Komiksai Europoje yra labai populiarūs. Praėjusių metų tema buvo "Energija", šiemet - "Judesys". Komisiją sudaro iliustruotojai ir vienas skulptorius arba dailininkas, turintis savitą žvilgsnį. Studijuoju Belgijoje, kur komiksai yra kultūros dalis, belgai dėl jų tiesiog pamišę.

Man šovė į galvą pavaizduoti šunį, besivejantį katę, kuri pasikviečia draugių, ir šuo dumia į būdą. Tai, kad komikso istoriją išsiuvinėjau ant lino, buvo vienas iš faktorių, dėl ko laimėjau I vietą ir žiūrovai išrinko jį populiariausiu, nes audeklą norėjosi paliesti. Gavau piniginį prizą ir jo atsiimti važiavau į Šveicariją.

Tą mano komiksą atspausdino ir vokiečių žurnalas "Comix", o originalą pageidauja nusipirkti vienas meno kolekcininkas, taigi darbas pradės gyventi savo gyvenimą. Darbų laikyti stalčiuje nenori visi menininkai.

Trečius metus studijuojate Belgijoje, Briuselyje, Švento Luko dailės akademijoje. Kodėl pasirinkote šią šalį?

Lietuvoje neradau akademijos, kur būtų ruošiami iliustruotojai, Briuselis imponavo, nes čia yra kultūrų mišinys, gali prisiliesti prie musulmoniškų, Rytų Azijos kultūrų. Tik atvažiavus ištiko šokas, nes važiuoji metro su juodaodžiais, kinais, arabais: man buvo keista, kaip jie visi gali nesipykdami gyventi kartu. Briuselis neturi tapatybės, ir tų belgų nėra tiek daug.

Švento Luko akademija iš pradžių buvo mokykla su meno pakraipa, kurią įkūrė vienuoliai. Niekas nelaukė išskėstomis rankomis, turėjau išsikovoti sau vietą, sudominti savo darbais, motyvacija ar charizma. Aš turėjau savo darbus, kitą kultūrą, mąstymą ir suvokimą. Briuselyje yra ir Karališkoji akademija, tačiau pasižvalgius man nelabai patiko dėstytojai, nes jie yra konservatyvūs. Tavo darbai turi kažką reprezentuoti, nelabai leidžiama eksperimentuoti. O Švento Luko akademijoje - daugiau laisvės, dėstytojai pasiūlo siužetą ir rodai savo stilių. Mokomės viską, kas susiję su iliustracija, knyga, turiniu, tekstu, personažų kaita. Piešiame gyvus modelius, kad suprastume, kaip personažas juda, kaip jį pavaizduoti. Dar studijuojame filosofiją, antropologiją, teologiją. Išmokau prancūzų kalbos. Akademija skiriasi nuo Lietuvos universitetų, nes ten gauni tik išsilavinimą ir "vardą", nes ji žinoma Europoje, tačiau nėra kitų užsiėmimų, sporto ar išvykų, visuomeninės veiklos. Ir bendrabučio akademija neturi, nes yra miesto centre, tad studentai nuomojasi namą.

Kokius kursinius darbus jūs pateikėte?

Metų pabaigoje atiduodame projektus - iliustruotą tekstą, pieštus personažus. Iki šiol aš iš lino siuvau žaislus vaikams, dariau juos iš metalo ir veržlių, ir jausdavau, kad jiems trūksta magijos. Trečiame kurse siuvau paukščius ir fotografijose pasakojau istoriją, kaip jie keliauja po miestą ieškodami vietos, kur pasistatyti savo namą. Vis buvo per daug vėjo, vandens ar saulės. Pagaliau radau parką ir ant medžio nutupdžiau paukščius. Per tuos trejus metus mus išmokė, kad nereikia ieškoti per daug gilių idėjų ir labai žvelgti toli - viskas yra čia pat, tik reikia mokėti sudėlioti.

Kokių semiatės patirčių, praverčiančių menininkei?

Iš pradžių sukinėjausi po centrą, kur yra daugybė parodų, katedrų, antikvariatų. Turtingesnėse belgų šeimose mačiau antikvarinių daiktų ir meno kūrinių, nes tai yra tam tikra investicija. Vėliau atradau miesto pakraščius, nedideles galerijas, kur renkasi ne turistai, bet žmonės, kurie kažko ieško ir patys yra kitokie. Ir atradau belgus. Nežinau, iš kur kilęs posakis "ramus kaip belgas", aš sakyčiau, jie konservatyvūs. Jie sukuria daugybę biurokratinių kliūčių, kita vertus, jie taip stato barjerą užsieniečiams, ir jeigu nori ką nusipirkti ar likti pagyventi, reikia sutvarkyti aibę popierių. Tad gyventi lieka tie, kurie iš tikrųjų to nori.

Vis dėlto smalsu sužinoti, kodėl jus žavi iliustruotojo amatas?

Vaikystėje daug skaičiau, jaučiu didelę pagarbą knygai. Norėjau suprasti, kaip pavaizduoti personažus ant popieriaus, kad vaikai jaustų emociją. Lankiau dailės studiją "Varsa" Jaunimo centre, ir vadovė Loreta Laurinavičienė išlaisvino fantaziją, suteikė galimybę perteikti tai, kas yra mano galvoje. Adomo Brako dailės mokykloje mokytoja Rima Baukaitė sutramdė mano pasileidusią fantaziją, išmokė kompozicijos, spalvų dermės.

Kaip planuojate savo ateitį?

Šiemet baigsiu bakalauro studijas ir pradėsiu magistro. Ateityje iliustruosiu knygas vaikams, nes vaikystėje prasideda žmogaus formavimas. Norisi atiduoti jiems viską, ką gražaus pastebėjau šiame pasaulyje. Kol kas pasiūlymų neturiu. Jie iš dangaus nenukris - turėsiu pavaikščioti po leidyklas.