"Papuošalas - tai sėkmės palinkėjimas"

"Turiu įprotį žmonėms ant papuošalo išraižyti sėkmės palinkėjimą, tarsi padrąsinimą dienai, kad jų sumanymai išsipildys. Kad ir tokį paprastutį: "Šypsokis, ir viskas bus gerai!" Arba: "Tu - pati gražiausia", - sakė Inga.

Emalis be metalo - tiesiog stiklas, o metalo spalvų paletė gana skurdi, tačiau šių dviejų kontrastingų medžiagų sąjunga paverčia emalio meną unikaliu. Moteris pati kalinėja varį kaip papuošalo pagrindą, iš metalo pjausto, gręžioja, kala...

Moteris su dujokauke

"Domėjausi juvelyrika, draugė pasiūlė lankyti kursus, ir man labai patiko, kad metalui gali suteikti tiek daug spalvų. Ant metalo dedamos stiklo dulkelės, tokios kaip smėliukas, paskui - į krosnį, ir išeis tas, kas pavyks, nes niekada nežinai, kaip sutekės dažas. Ir negali nieko panašaus atkartoti. Paskui keturis kartus "kepi" plokštelę, padengi sluoksnis po sluoksnio - išsilydo, po to nušlifuoji, ir ant plokštelės paviršiaus dar dedi tų stiklo dulkelių. Pagaliau vėl nušlifuoji, ir pieštuku pieši raštą, jis išlieka", - sakė Inga.

Turbūt menininkas niekada nebūna per senas eksperimentuoti, tačiau jaunas - ypač veržiasi ieškoti neatrastų žemių. Inga eksperimentuoja su aukso tirpalu, tuomet dirba su dujokauke. Aukso tirpalas, sakė ji, naudojamas tikrojoje keramikoje, o ji sugalvojo jį pasitelkti emalio dirbiniams sutaurinti, nors ši technika jai kaip ir netinka. Vieną detalę reikia kaitinti keletą valandų, ir leisti natūraliai ataušti. Menininkė nesinervina, kai po tokių bandymų visas emalis sutrūkinėja, o kai auksas įsitvirtina, ji dar išlygina emalį, tuomet įtrūkimai aukse sukuria savitą piešinį.

BENDRAMINTĖS. Su dukra Pija menininkė kuria skirtingus darbus, bet viena kita žavisi ir nepavydi. 

Inga perka savo vėriniams pusbrangius akmenis: citriną, kalnų krištolą, jaspį, ametistą, Mėnulio akmenį. Užsakovai pasako savo mėgiamas spalvas arba įduoda jai savo horoskopą: "Aš esu Avinas, padarykite man papuošalą su tinkančiu palinkėjimu." Menininkė ir užsakovas supranta, jog tai - tik žaidimas, tačiau jeigu tai sukelia gerų emocijų - kodėl ne? Dukrai, mamai ir sau Inga kuria papuošalus, kurie tinka prie drabužių.

Šilko kokone ir prie krosnies

Atvykusi iš Mažeikių ir įstojusi į Klaipėdos universitetą Inga studijavo dailės pedagogikos specialybę, vėliau tuometinėje Verslo ir technologijų kolegijoje baigė verslo administracijos studijas. Netrukus su šeima iš Klaipėdos persikėlė gyventi į Kretingą. Labai jau norėjosi savo namelio, tad Juškų trijulė laukė, kol jame įsikurs, net dvejus metus. Buvo verta: mūrinukas stūkso gražioje Maironio gatvėje, šalia yra vienuolynas ir ramus, metų laikus atspindintis tvenkinys.

Dabar moteris dirba namuose - tapo ant šilko augalinius motyvus, ir sako, kad jai gamta - didžiausias įkvėpimas. Auginti gėlėms prisipažįsta neskirianti tiek laiko, kiek reikėtų, tačiau vaikščiodama gamtoje akylai stebi, kas joje vyksta, nešiojasi sąsiuvinį eskizams, iš kurių "išauga" didesni, rimtesni darbai.

"Kūryba prasideda gal nebūtinai nuo siužeto, tiesiog norisi kurių nors spalvų, tai ir dėlioji atspalvius. Kartais visai kitaip įsivaizduoju gaminį, o dirbant tarsi išnyksta pradinis sumanymas, ir jis išeina kitoks. Moterys man kartais parašo, kad nešiodamos papuošalą jaučiasi stiprios", - šypsosi papuošalų autorė.

Vyrams papuošalų ji dar nebandė kurti, tik darė šilko kaklaraiščius.

Vien savo sultyse moteris neverda; jai patinka Neringos Poškutės, Audriaus Paserpskio darbai, kuris, beje, sukūrė "Padėkos kaukes" teatralams, ir vienintelį Ingos nešiojamą talismaną - žiedą. Moteris pripažįsta, kad jai dar trūksta juvelyro amato įgūdžių, ir tikisi, kad galės "stipriai pasimokyti, nes vaizdinių yra, trūksta žinių".

Pasak jos, darbas yra meditacija; vyras su dukra išvažiuoja prie jūros, o ji lieka namuose pjaustyti metalo. Darydama vieną papuošalą, jau galvoja apie kitą, žino, kokį darytų.

Parodos "Emalio gėlynai" autorė išsitarė: "Jeigu daryčiau kitą parodą, ji jau būtų kitokia. Galėtų atsirasti architektūriniai miesto siužetai, seni namai, jūra."

Idant surinktų darbus parodai, reikia juos slėpti ir kaupti. Bet žemaitei kantrybės niekada netrūko. Ji sako, kad neturi laiko jokioms kūrybinėms ar egzistencinėms krizėms.

Paklausiau, ko ji norėtų sau; juk neužsisklendžia vien tik kūrybos celėje?

"Esu namisėda. Milijonų nenoriu, turiu viską, ko man reikia. Gal nebent tarnaitės namuose reikėtų", - juokiasi Inga. Ir ji teisi - aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose apstu draugų, ir, kaip ji sako, - "nusisekusių kaimynų". 11 metų dukra Pija - šiek tiek vienišė, ji lanko meno mokyklą, lipdo skulptūrėles iš molio, ir jai tai labai patinka. Kai buvo maža, auklės Pijai nereikėjo, ji pati susigalvodavo visokių veiklų arba šalia mamos tyliai piešdavo.

Atidarant Ingos darbų parodą, ji kalbėjo pakaitomis tai taisyklingai lietuviškai, tai tratėjo žemaitiškai. Šypsojosi: "Su kuo kalbu, tokią ir šnektą pasirenku."

Atrodytų, jos meno kalba tokia universali, jog vertėjų nereikia.