Pagarba kilniausių žmogiškų ryšių kūrėjams

J.G.Kanovičius, 1995 metais apdovanotas Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, jau seniai vertas mūsų Nacionalinės premijos. Už savo mokėjimą kalbėti neįžeidžiant ir mirtinai nesužeidžiant sielų. Nė vienai iš Lietuvoje gyvenusių ir iki šiol gyvenančių tautų. Premiją buvo galima skirti vien už „Miestelio romansą“. Ar už „Debesį, vardu Lietuva“. Už tą subtilų sugebėjimą liūdnai, linksmai, valiūkiškai, net ironiškai perteikti tą jau dingusią tarpukario Lietuvos Jonavą. Stabdant savo pasakojimą ties miestelio žmonėms lemtingąja, jų išnykimo riba. Sąmoningai sustabdant ir nesugriaunant. Tarsi visas tas spalvingas, kleketuojantis, vaikus gimdantis, ateitimi tikintis, besimeldžiantis miestelis būtų persikėlęs į debesį. Kaip spalvotas klajojančių cirkininkų vežimaitis. Ir debesyje gyvena, klega, pešasi, mylisi toliau.

Tragizmas, kurio J.G.Kanovičius sąmoningai stengiasi neeksponuoti, primityviai, rėksmingai, lozungiškai nekaišioti, yra meniškai prislopintas. Todėl dar stipresnis ir įtaigesnis. Supranti, kas atsitiko senutei, dėl savo energingumo pramintai Samurajumi. Supranti, kad tuoj žus visi tie siuvėjai, batsiuviai, ginčijęsi, į kokią mokyklą leisti savo atžalas. Ir iki paskutinės minutės vylęsi, netikėję, kad tuoj visi žus. Persikels į debesį, vardu Lietuva. J.G.Kanovičių vien už tai derėjo apdovanoti Nacionaline premija, kad mato tą debesiškąją, tą tauriąją žmogaus pusę. Rodo, kaip Lietuvos miesteliuose ir miestuose išsitenka įvairaus tikėjimo, įvairaus socialinio statuso ir įvairių tautų žmonės. Knygose visada veikia ir šviesūs lietuviški personažai. Sąmoningai, kažkaip net riteriškai vengiama demonstruoti žmogiškąją tamsą. Tikslas - ne griauti, bet kurti, atkurti. Šviesius santykius tarp žmonių. Nebūtinai tik Lietuvoje. Nes kūrėjo filosofinė erdvė kur kas platesnė.

Gaila, kad J.G.Kanovičiaus regėtų žmonių negalėjo nufotografuoti lyriškasis fotomenininkas, irgi šiemetinės Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Šeškus. Tai irgi meninė vizualioji jungtis tarp sovietmečio ir dabarties. Kai nuotraukose per gatvių balas vis dar brenda senutės, vis dar yra senoji Vilniaus „Pohulianka“. Kadruose fiksuojama lyriškai sutaurinta socialinė dokumentika ir, atrodo, save jauną pamatysi stovinčią prie barakinio daugiabučio laiptinės. Ar dabarties Lietuvą. Irgi lyriškai sutaurintą. Lyg debesį ne virš Lietuvos, bet gyvoje, tik pro fotoobjektyvą kiek stabtelėjusioje Lietuvoje.

Kita epocha - aktorius Regimantas Adomaitis. Jam duočiau kūrybinį Zodiako ženklą - Pašėlęs mačo. Vyriškas, fiziškas gyvybingumas, pasibaigęs filosofine vyro branda. Aktorius savo kūryboje tarsi slinkte slinko ir brendo kartu su mumis, R.Adomaičio karta. Per sovietmetį į dabartinius laikus. Buvo mūsų jaunystė ir tapo mūsų branda. Nes šį aktorių mes jau seniai „pasisavinome“. Buvo vis kitoks skirtingais savo gyvenimo kalendoriniais tarpsniais. Jaunas. Įsimylėjęs. Bravūriškas. Karingas. Išmintingas. Kaip ir mes su R.Adomaičiu keitėmės. Nuo jauno vaikino iš kino filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Nuo pašėlusio, įsimylėjusio Girdvainio, „Baltaragio malūne“ ieškančio savo pasibaidžiusių žirgų ir niekaip negalinčio atvažiuoti pas mylimąją. Dar vėliau - atšiaurus karys Edmundas iš kino filmo „Karalius Lyras“. Dar vėliau - Mindaugas, Mažvydas, Jonas Gabrielius iš Henriko Ibseno dramos.

Jei turime R.Adomaičio meninį vyriškumą kaip apibendrinimą, kaip simbolį, ištęstą laike, tai turime ir simbolinį sąžiningumą savo pašaukimui. Tą chameleoniškumą gerąja prasme. Tinkantį dabartinei epochai, kai visuomenėje dauguma tapę chameleonais ir aktoriais. O Lietuva turi trapią moterį, bet talentingą kūrėją Nelę Savičenko. Jaunesnės kartos aktorę, tačiau įkūnijančią pačią didžiausią aktorinę meistrystę. Galinčią talentingai suvaidinti bet ką. Tai persikūnijimo dovana. Aktorė jau pelniusi tris „Auksinius scenos kryžius“, „Sidabrinę gervę“ ir „Padėkos kaukę“. Nuo 1980 metų jos kūryba džiaugėsi klaipėdiečiai, o nuo 2012 metų N.Savičenko sugrįžo į gimtąjį Vilnių ir dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Rašytoją, literatūros kritiką Eimutį Valentiną Sventicką vertėjo apdovanoti vien už tai, kad visada palaikė, rėmė ir stūmė į priekį tą besiožiuojančią šiuolaikinės Lietuvos poezijos mūzą. Už tai, kad yra optimistiškai užsispyręs dzūkas - lietuvių literatūros darbininkas. Niekada nepamirštantis Poezijos mūzos vadybos. Neleidžiantis pamiršti poezijos vyksmų, procesų. Net ir tada, kai atrodo, kad sumaterialėjusioje Lietuvoje poetų jau nereikia. Nebūtinas reliktas. O E.V.Sventickas visada skatino šiuolaikinius autorius. Sovietmetyje kūrusius, naujų poetinės išraiškos formų ieškojusius ir apčiuopusius. Toks liko ir dabar. Ieškantis. Skatinantis. Analizuojantis. Šiuolaikinis. Nepavargstantis įsidėmėti ar ieškoti naujų poetų.

Architektūros profesorių Rolandą Paleką jau reikėtų priskirti dabartinei kūrėjų epochai. Drąsiai, kūrybiškai ir konkuruojančiai su kitų šalių kūrėjų architektūra. Tai architektas, jau peržengęs Lietuvos sienas. Sukūręs Stokholmo viešosios bibliotekos dalies plėtros projektą „Cut“ („Pjūvis“), pripažintą vienu iš geriausių tarptautiniame architektų konkurse. Vilniuje vienas naujausių R.Paleko darbų - naujoji Vilniaus universiteto biblioteka. R.Palekas mėgsta grynas, aiškias, tvirtas architektūros idėjas, kurios nedisonuoja su natūralia aplinka. Šiam architektui, vaikystėje norėjusiam tapti jūrininku, nebūdinga beskonybė, kai kiekvienas dabar statomas privatus pastatas lyg stengiasi užgožti kitus. O kūryba plačiąja prasme yra ne užgožimas, ne griovimas, bet harmonijos paieška, statymas. Žmogaus ryšio su gamta, su kitu žmogumi ir istorija. Poetiškai. Kilniai. Užsispyrusiai. Tokie yra ir visi šeši Lietuvos nacionalinės premijos laureatai.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“