Figūrinėse P. Juškos kompozicijose – nepriteklių kenčiantys žmonės: girtuokliais, benamiais ir valkatomis virsta įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Skurdą ir jo palydovus menininkas stebi tarsi išlaikydamas nuotolį tarp savęs ir vaizduojamųjų. Pasak menininko, suklupimo, atgailos ar tremties išgyvenimai pažįstami kiekvienam žmogui.
„Tai tokia serija darbų, kurie vadintųsi „Rutina ir ritualas“. Mane domina, kiek tie dalykai tarpusavyje persipina, kiek ritualas savaime gali virsti rutina ir atvirkščiai“, – aiškina tapytojas.
Rutinos ir ritualo tema P. Juška domisi jau ketverius metus ir Vilniaus dailės galerijos „Akademija“ salėje pateikia tik dalį paveikslų iš kuriamo ciklo.
Tiesa, P. Juška yra iš tų tapytojų, kurie paveikslus mėgsta tobulinti, todėl, pavyzdžiui, antrą kartą eksponuojamas darbas niekada nėra toks pat.
„Pasitaiko tokių atvejų, kai kokiai nors progai paskubomis sumeti bendrą vaizdą, o paskui dar jį norisi plėtoti ir keisti. Nesu pedantas, bet aš įsivaizduoju tą būsimą rezultatą, kokio aš norėčiau, ir tas lūkestis įvelia į tą veiklą, ir negali jos pabaigti, kol nenusiramini“, – kalbėjo P. Juška.
Daikto ir atsitiktinumo ryšio savo darbuose ieškantis menininkas sako, kad realistinis piešimas – kaip muzikanto darbas – turi kasdien jam skirti laiko.
Parodos kuratorė pabrėžia, kad P. Juška yra vienas iš nedaugelio Lietuvos dailininkų, įvaldžiusių piešimą.
„Paprastai dailininkai piešia ir tapo tai, ką gali nutapyti. Ne kiekvienas piešia tai, ką nori. Šiuo atveju mes matome parodą, koncepciją „Kūnai ir žemės“, ir Paulius ką nori, tą nupiešia, tą ir matome“, – sakė dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
P. Juška imasi didžiulio formato drobių ir realistiniams siužetams suteikia iliuzijos atspalvį. Taip dailininkas sako grąžinantis paveikslų personažams prarastą orumą.
Parodos kuratorės teigimu, istorinių datų minėjimams paveikslus kuriantys dailininkai dažnai nesugeba įveikti užduoties. O P. Juška esą būtų vienas geriausių pasirinkimų valstybei, norinčiai įamžinti istorinius įvykius.
Rašyti komentarą