Ožkos metais Klaipėdoje - ryškus kultūros progresas

Smagu prisiminti, jog pagaliau žengti žingsniai, siekiant naujam gyvenimui prikelti sutrūnijusią Vasaros estradą. Dauguma uostamiesčio politikų pritarė, kad reikėtų iš viso panaikinti žiūrovams skirtus suoliukus bei dalyje estrados įrengti rekreacinę infrastruktūrą - lauko treniruoklius bei sporto aikštynus. Ir nors chorinė Klaipėdos bendruomenė įnirtingai priešinasi šiam sprendimui, politikai sieks ją įtikinti, jog tai - ypač reikalingas miestui, kuris 2017 m. taps Lietuvos kultūros sostine, sprendimas.

Kultūrinis gyvenimas smarkiai ūgtelėjo Klaipėdos koncertų salei, kaip ir kasmet, rengiant kokybiškos muzikos šventes bei atsivėrus "Kultūros fabriko" durims. Be didelės renginių įvairovės, šį modernų pastatą okupavo ir platus kūrybinių industrijų atstovų (rezidentų) būrys, kuris dar ir organizuoja įvairias dirbtuvėles bei renginius.

Skaudi netektis

Vis dėlto vienas skaudžiausių įvykių, kuris nenorom lėmė pokyčius, tai it lietus iš giedro dangaus klaipėdiečius šokiravusi žinia apie 14 metų Klaipėdos dramos teatrui vadovavusio Gedimino Pranckūno netektį. Apie šią asmenybę kalbėta daug ir plačiai - juk jis teatrui atidavė visą savo širdį ir gyvenimą.

NETIKĖTA Gedimino Pranckūno netektis lėmė didelius pokyčius Klaipėdos dramos teatre. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Po ilgų nežinios mėnesių, paskutinėmis vasaros dienomis, virš Kultūros ministerijos pagaliau pasirodė baltas dūmas - čia naujuoju teatro vadovu buvo išrinktas kultūros projektų vadovas ir ilgamečio teatro direktoriaus žentas Tomas Juočys. Esą šį sprendimą palaikė ir didžioji dalis teatro kolektyvo narių, kurie pateikė ministerijai prašymą pasirinkti būtent šį kandidatą.

Tarp kandidatų, teatro atstovės spaudai Valentinos Žigienės žodžiais tariant, "būta ir drąsuolių, ir komediantų". Vadovauti įstaigai pretendavo Danutė Vaigauskaitė, Tomas Jašinskas, Sigutis Jačėnas, Virginija Trečiokaitė, Eglė Jackaitė ir Artūras Butkus.

Laukiamiausias įvykis - teatro atidarymas

Turbūt laukiamiausiu metų įvykiu galima laikyti po maždaug aštuonerius metus trukusios ir 18 mln. eurų atsiėjusios rekonstrukcijos įvykusį Klaipėdos dramos teatro atidarymą. Pirmąjį lapkričio šeštadienį čia vyko iškilminga šventė, kurios metu visuomenei buvo pristatytas ypač modernus pastatas.

Teatro vadovas Tomas Juočys sakė: "Mus išgelbėjo europiniai pinigai. Buvome įsipareigoję iki 2015 metų pabaigti statybas, kitu atveju mums būtų tekę Europos Sąjungai grąžinti 3 milijonus eurų. Labai dėkojame Kultūros ministerijai, kuri suprato grėsmę ir skyrė mums papildomai pinigų, kad galėtume pabaigti darbus."

Šiandien teatras gali didžiuotis įspūdinga didžiąja sale, skirta 417 žmonių. Čia viskas nauja - nuo pamatų iki lubų. Teatre taip pat rekonstruota mažoji salė, į teatrą persikėlė ir administracija.

Muzikinio teatro rekonstrukcija

Didelių pokyčių šiemet patyrė ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras. Turbūt svarbiausias įvykis - pagaliau pateiktas teatro pastato rekonstrukcijos, apie kurią pradėta kalbėti dar 1990 m., projektas. Pagal jį čia bus pastatytas dinamiškos formos 17 metrų aukščio priestatas. Jis teatrą atgręš į Danės upę bei senamiestį.

MODERNU. Taip, planuojama, turėtų atrodyti Muzikinio teatro vidus po rekonstrukcijos. Projektuotojų vizualizacija

Bokšte projektuotojai siūlo įkurti biblioteką, viešbučio kambarius ir atvirą apžvalgos aikštelę. Renovuotose senojo pastato patalpose įsikurs teatro administracija, dauguma repeticijų patalpų teatro menininkams numatyta trečiajame pastato aukšte, ketvirtajame išliks siuvykla.

Vadovu tapo operos solistas

Be to, kad pagaliau žengtas svarbus žingsnis teatro rekonstrukcijos link, nuspręsta, jog teatro vadovo vairą iš savo kadenciją baigiančio R. Kaubrio po Naujųjų perims operos solistas, grupės "El Fuego" narys iš sostinės Jonas Sakalauskas. Šis Kultūros ministerijos sprendimas buvo netikėtas net ir laimėtojui.

33 metų Jonas Sakalauskas yra operos dainininkas, kompozitorius, muzikinio teatro projektų prodiuseris.

"Metai buvo dosnūs"

Šie metai buvo labai dosnūs renginių, parodų, įvykių. Juk šventėme Lietuvos dailininkų sąjungos 80-ies metų sukaktį. Šia proga surengėme uostamiesčio dailininkų parodą ir su ja keliavome po visą Respubliką, buvome ir užsienyje.
Didelis įvykis - Mykolo Kleopo Oginskio 250-ųjų metų jubiliejui skirti renginiai. Vienas jų - plenerinė paroda, kurioje dalyvavo Lietuvos, Baltarusijos ir Lenkijos menininkai. Projektas buvo rodomas Klaipėdoje, vėliau Rietave, Vilniuje, dabar - Baltarusijoje, vėliau keliaus į Lenkiją, Paryžių.
Taip pat labai prasmingas įvykis - akvarelininkų pleneras, kuris atsinaujino po menininkės Renatės Lūšis mirties. Kitąmet taip pat žadame rengti šį plenerą, kurį dedikuosime Klaipėdai, 2017 m. tapsiančiai Lietuvos kultūros sostine.
Taip pat mes toliau tęsiame ir puoselėjame draugystę su Klaipėdos jūrininkų ligonine. Dailininkai projekto ant "Gerumo sparnų" metu ligoninei noriai dovanoja savo paveikslus.
Asmeniškai aš, be visuomeninių reikalų, šiemet dirbau ir su stambiais kūrybiniais projektais. Šiemet baigėme kurti didelę - 8 metrų aukščio Konstantino Ostrogiškio skulptūrą Kijeve.

Arūnas Sakalauskas, skulptorius, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas

"Linkiu, kad kitąmet nenuviltų ir teatro repertuaras"

Mano asmeniniai tikslai šiemet prasidėjo tuomet, kai tapau teatro vadovu. Aišku, tai galėjo įvykti anksčiau, kadangi labai daug laiko "suvalgė" pats pasirengimas. Tačiau techniškai pavyko pasiruošti ir paleisti ilgai lauktą premjerą - "Karalienę Luizę".
Manau, jog teatro atidarymas klostėsi sėkmingai, išskyrus keletą niuansų, jog dėl laiko trūkumo chaotiškai vyko prekyba bilietais, taip pat chaotiškai skelbėme repertuarą.
Šie metai mums buvo labai prasmingi. Grįžimas "namo", į teatrą, buvo be galo saldus. Juk pagaliau turime normalias sąlygas dirbti - taigi į mūsų rankas duoti visi ginklai, kad klaipėdiečiams galėtume pasiūlyti patį geriausią produktą.
Kiti metai teatrui bus labai intensyvūs. Žadame paleisti Povilo Gaidžio, Andrejaus Liubimovo, Dariaus Rabašausko, Jono Vaitkaus premjerinius spektaklius. Taip pat intensyviai tariamės su žinoma latvių režisiere Mara Kimele, kad ji Klaipėdoje statytų spektaklį.
Kitų Kalėdų laikotarpiu tikimės išleisti Oskaro Koršunovo režisuotą spektaklį pagal Gintaro Grajausko pjesę "Pašaliniams draudžiama". O štai rudenį vėlgi žadame pristatyti ir naują vaikišką spektaklį.
Klaipėdiečiams noriu palinkėti, kad jų šeimose vyrautų santarvė ir supratimas, taip pat skirti daugiau dėmesio artimiesiems. Teatro žiūrovams, kurių nenuvylė naujas Dramos teatro pastatas, linkiu, kad kitąmet nenuviltų ir repertuaras.

Tomas Juočys, Klaipėdos dramos teatro vadovas

"Tarp svarbiausių įvykių - finansavimo didinimas"

Džiugu, jog šiemet Kultūros ir meno taryboje patvirtintos kultūros pertvarkos gairės, atnešusios daug pokyčių. Vienas jų - finansavimo didinimas kultūrai. Apskritai, mano akimis, tai yra pirmas kartas, kai per visą nepriklausomybės laikotarpį dabartinė politinė valdžia sutaria, jog kultūra yra prioritetas, ir yra pasiryžusi didinti finansavimą.
Be jokios abejonės, buvo labai daug dirbta ir ruoštasi, siekiant 2017 m. Klaipėdai tapti Lietuvos kultūros sostine. Labai reikšmingas įvykis - Klaipėdos dramos teatro atidarymas bei teatralų sugrįžimas į "namus".
Taip pat "Kultūros fabriko" veikla, kuri turėtų skatinti proveržį kūrybinių industrijų srityje. O ką kalbėti apie įvairius apdovanojimus, kaip antai kultūros magistrų rinkimai. Tai, mano manymu, yra turbūt svarbiausi šių metų akcentai Klaipėdos kultūrai.
O visiems kultūros ir meno žmonėms linkiu tikėti savo veikla.

Narūnas Lendraitis, Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas

Metų citatos

Tie, kurie sako, kad "Man nieko nereikia", man dvelkia beskoniu kefyru...

Edmundas Kolakauskas, meno kūrinių kolekcininkas

Man patinka Klaipėdos centras, senamiestis, kuris savo mažumu primena "kišenę". Gaila tik kad miesto gatvėse - tuštuma arba agresyviai nusiteikę ir BMW automobiliais važinėjantys jaunuoliai.

Jonas Sakalauskas, operos solistas, netrukus perimsiantis Muzikinio teatro vadovo pareigas

Prisiminiau Hanso Kristiano Anderseno pasaką "Laukinės gulbės". Pagrindinė veikėja, vardu Elzytė, turėjo numegzti megztukus dvylikai savo brolių. Istorija buvo tokia, jog jai grėsė giljotina, jei ši nespės atlikti užduoties. Vadovavimas teatrui primena šią pasaką - man tekdavo nuolat skubėti, verstis per galvą ir jaudintis, jog kažko nespėsiu. Pavadinčiau tai Elzytės sindromu.

Ramūnas Kaubrys, Klaipėdos muzikinio teatro vadovas

Pietų Afrikos Respublikoje aš ėjau Prano Domšaičio pėdsakais. Per afrikietį taksistą suradau žydą litvaką, kuris man parodė dailininko paveikslus, kuriuos labai pigiai man pardavė. Vienas paveikslas man atsiėjo maždaug 100 dolerių!

Ernestas Lukoševičius, istorikas, gyvenantis Čikagoje

Spektaklį "Karalienė Luizė" reiktų pervadinti į "Karalienę Kruizę". Tai - lyg tas milžiniškas kruizinis laivas, prisišvartuojantis per didžiąsias šventes. Įspūdžių ištroškę klaipėdiečiai atbėga pasižiūrėt šio stebuklo. Bet išvysta tik milžinišką plieninį plūduriuojantį bliūdą su funkcijos neatliekančiom šviesų girliandom. Na, bet kokiu atveju, džiugu bent jau tai, kad Klaipėdos dramos teatro scenos grindų technikos galimybės enciklopediškai išsamiai pademonstruotos, o parolimpinio teatrinio parkūro sezonas - atidarytas.

Jolkis Palkis, teatro kritikas

Vos pajuntu, kad puola bacila, aš dedu visas pastangas, kad sustiprinčiau imunitetą. Taigi iš pradžių suvalgau stiklainį raugintų kopūstų, medaus, vėliau - ko nors aštraus (pipirų ar imbiero), galiausiai išgeriu šviežiai spaustų žalių burokėlių sulčių.

Edvardas Šeputis, dailininkas

Sakoma, kad mūsų asmenybę formuoja vaikystės pomėgiai. Mamos bičiulė dirbo kino teatre (beje, buvusiame "Kapitolijuje"). Tad, kol jos plepėdavo, aš spėdavau prasprukti į kino salę, kur gal dešimt kartų žiūrėjau legendinį "Tarzaną". Šis pasaulis man atrodė žymiai realesnis ir prasmingesnis nei tas, kuriame mes vien rūpinamės duona ir pastoge. Tad, perfrazuodamas kažkieno žodžius apie poeziją kaip prasmių prasmę, drąsiai teigiu, jog būtent kinas - tai prasmių prasmė.

Kęstutis Meškys, medijų specialistas, kultūrologas, žurnalistas

Kodėl vaikinai nenori šokti? Nes jie mąsto, kad šokis - tai ne specialybė. Mano tėvai nuo senų senovės klausdavo: "Tai kada pradėsi dirbti?" Metas keisti požiūrį į vyriškumą. Vyrai, ateikit į šokių kolektyvus, pamėginkit šokti ir patys suprasite, kad tai - daug jėgų ir valios reikalaujantis užsiėmimas.

Aurelijus Liškauskas, Klaipėdos muzikinio teatro choreografas

Mano darbas Nidoje buvo paplūdimyje įamžinti nuogas panas. Tačiau jų būta nedaug, tad mano žvilgsnis nukrypo į kopų "nuogybę". Čia aš esu suradęs milijonus metų smėlyje gyvavusių fosilijų, trisparnį paukštį, krokodilo griaučius, mamuto ragus.

Kazimieras Mizgiris, fotografas

Bijoti kalbėti viešai dažniausiai reiškia baimę kalbėti nepažįstamiems žmonėms, kurie gali mus kritikuoti ar iš mūsų pasijuokti. Taigi baimę reikia tikslinti ir galiausiai rasti išeitį. Galbūt tiems žmonėms išvis nereikia kalbėti?

Jūratė Trimakaitė, lėlių teatro režisierė

Man teatras yra refleksija, provokatorius. Teatras turėtų ne atsakyti į klausimus, o juos kelti.

Monika Klimaitė, režisierė

Kai mano vyras pamatė iš 20-30 tūkst. žurnalo skiaučių sudėliotas 8 ar 10 mažų krūvelių, nustėro: "Ar tu čia visą dieną sėdėjai ir į krūveles dėliojai tuos popierėlius?" Vieni žmonės medituoja ar kitaip siekia pabėgti nuo minčių. Aš jiems pasiūlyčiau užsiimti menu, nes jis labiausiai padeda pabėgti nuo minčių!

Agnė Kišonaitė, dailininkė

Močiutė, kuri XX a. pr. tarnavo pas vokiečių ūkininkus, man pasakodavo istorijas apie anapusinį pasaulį. Baisu būdavo net kojas nuleisti, sėdint ant lovos krašto. Tačiau tuomet atėjo suvokimas, kad šioj žemėj - ne mes vieni. Potyriai, atėję iš nutikimų, vaizdų: malūnai, lakstantys šuniukai, naktis, menkai prižiūrimi turtingų ūkininkų vaikai (vieną jų partrenkė malūnas, kitas paskendo)... Tai man buvo lyg pirmieji susidūrimai su teatru.

Benas Šarka, režisierius

Manau, kad šeima, kuri būtų lyg atsvara teatrui, yra labai reikalinga. Nes "stogas" kartais tikrai nuvažiuoja. Fanatizmas, pernelyg didelis atsidavimas profesijai yra viena, tačiau egzistuoja motiniški instinktai, kalbantys, kad jau kaip ir laikas turėti šeimą.

Evelina Lazdovskaja, aktorė

Gaila, tačiau frazė "Lietuva - jūrinė valstybė", mano akimis, menkai užpildyta turiniu. Valstybės žemėlapio melsvas kraštelis nelabai pakeitė lietuvio artojo mentalitetą. Kitaip ir negalėjo būti, juk Lietuvos valdovai visada žvalgėsi tik į rytus.

Aidas Jurkštas, farologas, švyturių kolekcininkas

Kiekviename iš mūsų telpa visa visata: dangus, mėnulis, žvaigždės, žemė, vanduo ir dar daugiau. Tai ir yra grožis. Gal ne visi tai suvokia, tačiau jei tik giliau pasikapstytų po savo esybę, kažką magiško tikrai atrastų.

Viktė Ežiukas, dizainerė, iliustratorė

Mano mokytojas yra sakęs, kad kolektyve reikia rasti žmogų, kuris tau labiausiai trukdo - nuolatos tau kažką aiškina, išmuša iš vėžių - ir niekada jo neišmesk. Šis žmogus yra tavo lakmuso popierėlis. Jis tau veidrodiniu principu parodo, ar teisingai dirbi. O žmonės, kuriems visada yra viskas gerai, tai - lyg pilkas tualetinis popierius. Šie žmonės yra... jokie.

Mindaugas Bačkus, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas

Muzika - tai lyg veidrodis, kuris parodo emocinę būklę. O tai yra gerai, kadangi identifikavus problemas lengviau jas spręsti.

Linas Švirinas, "Grock" studijos vadovas

Skleidžiama informacija prarado pasitikėjimą. Man net norisi pašto dėžutę užsikalti, kad nebemestų visokios iškreiptos informacijos. Techniškai mes tiek paėjom į priekį, o dvasiškai - mes nusiridenom žemyn. Skleidžiama informacija - tai lyg telkšanti pelkė. Nėra jokios srovės, jokio nuolydžio.

Marijus Šidlauskas, Klaipėdos universiteto docentas