Nuoširdus ir sentimentalus senųjų žvaigždžių kvarteto koncertas

Premjera

Naujausia Klaipėdos dramos teatro premjera, Povilo Gaidžio režisuota anglų dramaturgo Ronaldo Harvudo pjesė "Kvartetas", skirta žiūrovams, kurie nelaukia iš teatro atraktyvaus šou, o vertina gerą dramaturgiją, jai prilygstančią režisūrą, santūriomis emocijomis niuansuotą, nuoširdžią vaidybą, bei estetiškai patrauklų realistinį scenovaizdį.

Šį scenos kūrinį greičiausiai pamėgs vyresnės kartos publika, kuriai teko stovėti eilėse prie bilietų į Povilo Gaidžio režisuotus spektaklius, kuri daugybę metų juokėsi, verkė ir mylėjo drauge su vyriausiosios Klaipėdos dramos teatro kartos aktoriais. Dauguma jų, dabar jau į septintą, aštuntą gyvenimo dešimtmetį įkopusių, dar dirba teatre. Tuo Klaipėdos dramos teatras išsiskiria ir gali didžiuotis prieš kitus šalies teatrus. Tačiau ir jo neaplenkė mirties šmėkla, šiemet Lietuvos teatre užgesinusi ne vieną ilgai švietusią žvaigždę.

Skaudžios aktorių Balio Barausko, Algirdo Venskūno, scenos veteranų aktoriaus Gedimino Pauliukaičio, režisieriaus Vytauto Jasinsko netektys greičiausiai turėjo įtakos režisieriaus P. Gaidžio pasirinkimui pastatyti legendinio anglų dramaturgo, garsios pjesės "Aprengėjas" bei "Oskaru" apdovanoto kino scenarijaus filmui "Pianistas" autoriaus R. Harvudo pjesę apie scenos menininko likimą išblėsus jo šlovės spinduliams.

"Kvarteto" personažai - keturi buvę garsūs operos solistai. Dabar sulaukę senatvės jie visų užmiršti gyvena senelių prieglaudoje, kankinami ligų ir dėmesio trūkumo, tešildomi prisiminimų ir svajonių apie sceną, tebesiklausantys muzikos ir tik savo vaizduotėje tebedainuojantys arijas, nes balsai - jau seniai džeržgia kaip neteptas vežimas.

Puikiai Klaipėdos dramos teatro kolektyvą pažįstantis režisierius P. Gaidys labai tiksliai pasirinko aktorius, įkūnijančius spektaklio ketveriukę.

Premjeros dieną savo 70 metų jubiliejų minėjusios aktorės Elenos Gaigalaitės vitališkumas, optimizmas, veiklumas puikiai "prilipo" gyvenimo džiaugsmu trykštančiai jos personažei Sesilei Robson. Ji - centrinė spektaklio figūra, nepailstantis jo variklis, stumiantis scenos kūrinį į priekį.

Kitas moteriškas spektaklio charakteris - primadona Džinė Horton po ilgos pertraukos sugrąžino į sceną, teatre jau nedirbančią aktorę Mariją Černiauskaitę. Iki detalių tiksliai išpuoselėtas ir grakščiai pateiktas stiprios, ambicingos, čia pat įplieskiančios konfliktą ir švelniai atsiprašančios, nepriteklių palaužtos moters vaidmuo prikausto scenos partnerių ir žiūrovų dėmesį nuo pirmosios akimirkos iki pat finalo. Aktorės M. Černiauskaitės asmeninė patirtis ir talentas, įvilktas į Džinės Horton rūbą, suteikė žiūrovams daug iki graudulio malonių išgyvenimų.

Ką bevaidintų aktorius Povilas Stankus į jį visada įdomu ir malonu žiūrėti, jo balso intonacijos, sklindančios kažkokiomis ypatingomis bangomis, nepalieka abejingų šiapus rampos. "Kvartete" Povilas Stankus vaidina guvų senioką Vilfredą Bondą. Nors metų svoris nudažė jo plaukus, ir privertė remtis į lazdelę, tačiau liežuvis tebelaido nešvankius sąmojus, išduodamas širdyje tebeplazdančią Rigoleto didybę ir Don Žuano pasitikėjimą savimi. Brandžios gelmės Vilfredo charakteriui suteikia akylai nuo aplinkinių slepiamas ir sunkiai tvardomas našlio vienatvės skausmas, natūraliai išsiliejantis iš aktoriaus asmeninės patirties gelmių.

Ketvirtąjį pjesės personažą Redžinaldą Peidžetą sukūrė senokai rimtą vaidmenį beturėjęs aktorius Bronius Gražys. Ketvertuko draugijoje R. Peidžetas išsiskiria intelektualumu, domėjimusi filosofija, subtiliu dabitiškumu (jis vienintelis leidžia sau kvėpintis brangiu tualetiniu vandeniu), tačiau publikos simpatijas jam pelno naivus, sentimentalus jautrumas, švelniausiomis emocijomis atsiskleidžiantis iš buvusios žmonos (Džinės Horton) dovanų gavus stiklainėlį išsiilgto mėgstamo marmelado.

Spektaklyje nėra daug fizinio veiksmo, net pagrindinis įvykis - kvarteto koncertas pagal senus įrašus - nukeltas į finalą, tačiau stebėti scenos meistrų vaidybą nenusibosta. Dėmesį išlaiko puikus teksto valdymas bei dinamiškai kintanti veikėjų santykių kreivė, atskleidžianti platų žmogiškų emocijų ir tarpusavio santykių diapazoną.

Apie Gintaro Kizevičiaus muzikinį apipavidalinimą šįsyk nėra ką daug kalbėti. Operinės muzikos intarpai, iliustruojantys spektaklio veikėjų emocinę būseną "Kvartete" nuskamba laiku ir vietoje.

Nepriekaištingas spektaklyje ir Vilmos Masteikienės sukurtas scenovaizdis bei kostiumai. Scenos viduryje stovinti didžiulė sendinto medžio sekcija su aprūkusiais veidrodžiais, pastelinių spalvų kilimas, sūpamasis krėslas, kelios kėdės ir retro stiliaus kušetė bei žurnalinis staliukas sukuria šiltų, jaukių, senatve atsiduodančių, namų atmosferą. Įspūdingai šis scenovaizdis pasikeičia ir emociškai suskamba spektaklio finale. Tada sekcija pasukama ir transformuojasi į didžiulius aprūkusius veidrodžius, per kuriuos žiūrovai stebi paskutinį garsiojo kvarteto koncertą, virš kurio tarsi žvaigždės nušvinta scenos lempučių skliautas.

Jurga PETRONYTĖ