Nuo "vinkelio" iki "printerio"

Vien per 18 metų, kai leidžiamas "Vakarų ekspresas", poligrafijoje ir laikraščių leidimo technologijose įvyko milžiniški šuoliai. Tačiau to tarsi ir nepajutome - laikraštis kaip laikraštis. Nepajutome netgi to, kad spauda tapo spalvota. Gal tik pirmą dieną paėmę laikraštį į rankas kiek nustebome ir... labai
greitai pripratome. Taip yra ir taip turi būti. Bet už viso to vyksta labai įdomūs dalykai.

Ar žinote, kad yra "vinkelis", "kruglas", nomparelis", "metrampažas" "grankė"?.. Laimei, leidžiant "Vakarų ekspresą", visų šitų lyg keiksmažodžiai skambančių prietaisų jau nebereikėjo. Tiesa, "vinkelių" dar prireikdavo "Ryto" spaustuvėje maždaug prieš 30-40 metų leidžiant "Tarybinę Klaipėdą".

"Vinkelis" - tai toks poligrafijos prietaisas, į kurį iš raidžių dėžučių rinkėjas dėliodavo įvairaus dydžio raideles. Surinkęs žodį, dėdavo tarpžodį. Sudėjęs sakinį, dėdavo tašką. "Ryto" spaustuvėje būdavo labai įgudusių rinkėjų, kurie, tarsi kai kurie šiandieniniai kompiuterių specialistai, raides rinkdavo į jas net nežiūrėdami. Jie taip gerai žinojo raidžių dėžę, kad automatiškai imdavo tas raideles, kurios reikalingos.

Surinkę į "vinkelį" reikalingą tekstą, jį apraišiodavo virvelėmis. Iš jo, užliejus švino, išliedavo formelę. Ir gabaliukas laikraščio jau gatavas. Paskui rinkėjas tą pačią formelę turėdavo išardyti ir grąžinti raideles į tas pačias dėželes. Įgudę rinkėjai tai darydavo neklysdami. Mažesnę patirtį turintieji supainiodavo raidžių "lizdus". Ir tuomet, renkant kitą laikraščio gabaliuką, klaidų išvengti būdavo nebeįmanoma. Jei reikalingas kokių 14-16 punktų šriftas, dar gali pastebėti ne tokią raidę į "vinkelį" įmetęs, o jei pats smulkiausias laikraštinis šriftas, vadinamasis "nomparelis", net akinius dėvintis rinkėjas nepastebėdavo klaidos.

Kadaise laikraščiai rankiniu būdu buvo renkami ištisai. Prieš 30-40 metų - jau tik antraštės. Bet būdavo ir tokių momentų, kad tekdavo rinkti rankomis tekstus netgi tuomet, kai sugesdavo linotipai, kurie būdavo savotiškos renkamosios spausdinimo mašinėlės. Tik ne ant popieriaus. Tekstus, jau švino pavidalu, išleisdavo toji gudri mašina.

Juodi kaip velniai

Kai tų linotipu rinktų tekstų prisirinkdavo daug, reikėdavo juos sudėlioti į puslapius. Ir tai pagal nubraižytus popierinius laikraščio maketus darydavo spaustuvės laikraščio darytojai - laužytojai, dažniau metrampažais vadinti.

Vėl, sudėliojus į puslapį, įdėjus nuotraukų klišes (jas paruošdavo cinkografai), aprišus formą virvelėmis, "grankėmis" (tokiais specialiais padėklais švino formoms) puslapiai būdavo nešami ant preso, kur ant formos buvo uždedamas specialus kartonas ir padedamas presuoti. Kartone išsispausdavo visos raidės bei nuotraukos. Po to drėgnas kartonas būdavo išdžiovinamas ir įlenkiamas į tam tikrą pusiau apvalią geležinę formą. Į tarpą tarp kartono ir geležinės formos sienos įpilamas išlydyto švino mišinys ir taip išliejamas visas laikraščio puslapis pusiau apvalaus pavidalo. Tie puslapiai sudedami ant apvalių valcų ir prasideda laikraščio spausdinimas.

Spaustuvės darbuotojų apdaras būdavo juodi chalatai. O laikraščio laužytojai būdavo juodi kaip velniai pekloje - nuo švino dulkių.

Laikraščio gamybos seka

Šiandieninė kompiuterizuota karta jau net įsivaizduoti nebegalėtų, koks ilgas kelias būdavo nueinamas nuo žurnalisto plunksnos iki to, kad rašinys laikraščio puslapyje pasiektų skaitytojų akis.

Taigi korespondentas, susirinkęs reikalingą medžiagą, pirmiausiai ją dėliodavo žąsies plunksna, po to parkeriu, vėliau - tušinuku ant popieriaus. Surašęs į kelis puslapius, su jais bėgdavo pas mašininkę, kad atspausdintų. Paskui, perskaitęs tekstą, atradęs klaidų, pataisęs, atiduodavo į sekretoriatą. Ten nemaža gvardija, gavusi tekstus, pagal eilučių skaičių dėliodavo juos į maketus.

Kai laikraščiai tapo spalvoti, reikėjo tiek maketų vienam puslapiui, kiek jame būdavo spalvų. Tuomet jau spausdintą rašomąja mašinėle medžiagą, "supaišę" į reikalingo puslapio maketą, pridėję nuotraukų, kurias reikėjo paruošti spaudai, ėsdinant cinku ant klišių, gabendavo į spaustuvę. Gerai, kai redakcija ir spaustuvė - viename pastate. Tai prižiūrėti leidžiamą laikraštį būdavo patogiau. O jeigu spaustuvė - už kelių ar net keliasdešimties kilometrų...

Laikraščių gamybos anekdotai

Kol vyravo jau aprašyta laikraščių gamyba, nutikdavo visokiausių cirkų. Save gerbianti redakcija turėdavo kurjerį, kuris su tais maketais ir nuotraukomis važiuodavo į spaustuvę.

Žinia, gyvenimas yra gyvenimas. Žiūrėk, kurjeris bendradarbio gimtadienyje užsisėdėjo, taurelę viršaus kaukštelėjo. Važiuodamas autobusu užmigo. Spaustuvėje - nerimas: nėra medžiagos, nėra iš ko daryti laikraščio. Redaktorius, sekretoriatas raunasi plaukus - kur kurjeris? O kas gali atsakyti, kelintą ratą užmigęs autobusu aplink Klaipėdą suka? Mobiliųjų telefonų nebuvo. Kur ieškoti, kur pulti?

Pasitaikydavo, kad ir nekauštelėjęs maketus pamesdavo. Visos dienos sekretoriato darbas prapuldavo.

Prieškariu tai iš tokių dalykų padarydavo juokus, o pokariu, ypač Stalino laikais, iš ryto laikraščiui neišėjus, redakcijos bendradarbiai galėdavo ir į kalėjimą sėsti, ir gyvybę prarasti. Net dėl korektūros klaidų laikraštyje. Labai paplitęs korektūros klaidos pavyzdys - palinkėjimai gimtadienio proga Stalinui. Užuot surinkus "Ilgų ilgų metų", laikraštyje išėjo "Ilgų ligų metų".

Žurnalisto karjeros laiptai

Lietuvos "oficiozo" - "Tiesos" - ilgametis redaktorius Henrikas Zimanas labai kruopščiai atsirinkdavo žurnalistus laikraščiui. Paprastai jų "karjera" prasidėdavo nuo žemiausio laiptelio - kurjerio pareigų. Aukštesnis - teletaipininkas. Šiuo aparatu valandų valandomis iš ELTA ir TASS agentūrų tarškindavosi oficialios medžiagos (partijos suvažiavimai, vadų kalbos, susitikimų su užsienio valstybių vadais, vizitų aprašymai ir pan.). O paskui - antra tiek atitarškėdavo pataisų.

Jeigu teletaipininkas popierių juostų kilometruose nelabai susigaudydavo, tai nepataisytos klaidos galėdavo likti ir laikraštyje, nes laiku nenušdavo į sekretoriatą, kam reikia. Dar aukštesnis žurnalisto laiptelis - korektorius. Ir tik praėjęs visas grandines, jau būdavo prileidžiamas ir pats rašyti. Tačiau tokia žurnalisto mokykla (net po universiteto) galiojo tik "Tiesoje". Kituose laikraščiuose redaktoriams svarbiausia būdavo, kad žurnalistas mokėtų rašyti...

Šiandien to nebepakanka. Žurnalistas turi mokėti vairuoti, fotografuoti, filmuoti ir šiuolaikines laikraščio darymo technologijas išmanyti bent jau tiek, kiek reikalinga jo tiesioginiame darbe.

Stebuklas

Laikraščių gamyboje stebuklai prasidėjo ir į Lietuvą pagaliau atkeliavus kompiuteriams. Bene pirmoji jį turėjo trumpai Klaipėdoje ėjusio "Skautų aido" redakcija. Kompiuterį šiai redakcijai buvo padovanoję JAV išeiviai iš Lietuvos, buvę skautai.

Netrukus kompiuterizavosi ir "Tarybinė Klaipėda", ir "Mažoji Lietuva". Jokių švino formų, jokių klišių. Jokių matricų ir laikraščio laužytojų. Laikraščio leidybos procesas taip sutrumpėjo, kad netgi ir sekretoriatas tapo nereikalingas.

Dabar "Vakarų ekspreso" laikraščio "laužytojai" - du maketuotojai, dirbantys su kompiuteriais. Laikraščio "laužymas" jau prasideda žurnalistui renkant tekstą kompiuteriu ir nurodant rubrikų, antraščių ir visų kitų laikraščio šriftų komandas. Kompiuterizuotiems "laužytojams" pagal redaktoriaus nurodymus tereikia tik surikiuoti šriftų dydžius bei publikacijų išsidėstymą. Suformuoti puslapiai elektroniniu paštu siunčiami į spaustuvę. "Vakarų ekspreso" atveju - į Vilnių. Bet tai sėkmingai galima daryti į bet kurią pasaulio vietą.

Stebuklų stebuklas

Šiandien beveik visi Lietuvos laikraščiai turi ne tik popierines versijas, bet ir jų atitikmenis internetiniuose tinklalapiuose. Laikraščio gamyba yra pažengusi tiek, kad apie šios dienos įvykį Jūs, mielieji skaitytojai, jau galite skaityti tą pačią dieną internete. Ir ne tik skaityti, bet ir matyti kai kurių įvykių videoįrašus.

"Vakarų ekspresas" taip dirbti pradėjo vienas pirmųjų Lietuvoje. Ir visai nenustebsiu, jei laikraščio gamyba visai netrukus prasidės pačioje įvykio vietoje, iš karto viską siunčiant tiesiai spaustuvėn...

Gražina JUODYTĖ