"Noriu kalbėti apie nepagaunamą gyvenimo esmę"

Dokumentinio Agnės Marcinkevičiūtės videofilmo apie Jurgį Kunčiną "Beveik laimingas" pristatymu trečiadienį savo veiklą pradėjo Klaipėdos kino klubas.

Žiūrovų antplūdis į pirmąjį kino klubo renginį P. Domšaičio galerijoje suteikia vilčių, jog uostamiestyje pagaliau atsiras ir nekomercinio kino pasiūla. Kino klubas įkurtas Kultūrų komunikacijų centro iniciatyva, bendradarbiaujant su Dailės parodų rūmais ir P. Domšaičio galerija. Šiose salėse nekomerciniai užsienio ir lietuvių vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai filmai bus demonstruojami kas savaitę.

Pirmasis klubo pristatytas filmas "Beveik laimingas" sulaukė audringų publikos ovacijų, o jo režisierė Agnė Marcinkevičiūtė - žiūrovų liaupsių ir išskirtinio žiniasklaidos dėmesio.

Rašytoją Jurgį Kunčiną pažinoję uostamiesčio literatai žavėjosi netipišku jaunos lietuvių kinematografės darbu.

"Tai, ką aš žinojau apie Jurgį Kunčiną, kokį jį pažinojau - tokį išvydau ir šiame filme. Pavykusi juosta, labai "kunčiniška" viskas pradedant garso takeliu, herojais, baigiant montažu", - po kino seanso sakė rašytojas Gintaras Grajauskas.

Literatūros kritikas Marijus Šidlauskas taip pat žėrė komplimentus režisierei: "Epizodiškai, įvairiuose renginiuose man teko bendrauti su Jurgiu Kunčinu. Visada žavėjausi jo laisva ir atvira dvasia. Filmas ją puikiai atskleidžia. Džiaugiuosi, kad režisierė sugebėjo atvirai, tiksliai ir, svarbiausia, autentiškai papasakoti ne tik įdomius, linksmus, kurioziškus, bet ir liūdnus J. Kunčino gyvenimo ir kūrybos momentus. Filmas sužavėjo nuoširdumu, paprastumu, dinamiškumu, jame nėra manieringumo, pozos. Režisierei pavyko išvengti didžiausių lietuvių kinematografijos ydų - lėto tempo, filosofavimo".

Lietuviško kino stereotipus drąsiai laužančios režisierės Agnės Marcinkevičiūtės pavardė dar mažai kam žinoma. Filmas "Beveik laimingas" - trečiasis jos kūrinys.

Teko nugirsti, kad režisūros studijas pradėjote Klaipėdoje. Papasakokite savo kūrybinę biografiją.

Susiviliojusi teatro režisūros specialybe 1991 m. įstojau į Klaipėdos universitetą. Metus laiko studijavau režisūrą pas P. Bielskį, V. Vyšniauską, tačiau scenos menas čia sujungtas su lietuvių filologija. Mokytis morfologijos, istorinės gramatikos ir kitų sunkių mokslų aš nenorėjau. Po metų įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti kino režisūros. Baigiamasis mano darbas bakalauro laipsniui įgyti buvo filmas "Paskutiniai ženklai" pagal pačios rašytą scenarijų. Magistratūros studijas vainikavo trumpas filmas pagal mano pačios scenarijų "Kačių gatvė" ir dokumentinis filmukas "Pirma diena Danijoje".

Po studijų baigimo pirmasis mano darbas - trumpametražinis vaidybinis filmas pagal J. Kunčino novelę "Ministreliai maksi paltais". Antras - dokumentinis filmas apie Romualdą Granauską "Raudonu ant balto". "Beveik laimingas" - trečias mano darbas.

Kaip kilo filmo apie J. Kunčiną idėja?

Kino prodiuseris V.V. Landsbergis pasiūlė sukurti dokumentinį filmą apie J. Basanavičių arba apie J. Kunčiną. Žinoma, pasirinkau sau artimesnę asmenybę.

Buvote ne tik šio filmo režisierė, bet ir scenarijaus autorė. Rašote tik scenarijus filmams?

Ne tik. Pastaruoju metu rašymas man tampa lyg profesija. Pradėjau rašyti pokalbius su įvairiais žmonėmis internetiniam dienraščiui www. bernardinai.lt. Dar rašau noveles.

Naujausi jūsų filmai - dokumentiniai. Kuo patrauklus šis žanras?

Aš nesu ta menininkė, kuri gali pasirinkti. Kas pakliūna - tą darau. Dokumentikos žanras turi savo pranašumų prieš vaidybinį filmą. Vaidybinį filmą praktiškai sukuri prie stalo. Iš anksto numatai organizacinį, režisūrinį darbą. Belieka nufilmuoti. Dokumentikoje visada išlieka netikėtumo momentas. Žinoma turi planų, tačiau viena pašnekovo frazė gali viską supainioti, apversti aukštyn kojomis.

Ar sunku buvo kurti filmą apie Jurgį Kunčiną?

Nesunku. Prifilmavau dešimt valandų medžiagos, filmui panaudojau tik dešimtąją dalį. Buvo lengva viską organizuoti, nes žmonės turėjo ką pasakyti apie Jurgį Kunčiną ir norėjo kalbėti, nereikėjo "traukti už liežuvio".

Ką pati atradote, ką naujo sužinojote apie šią asmenybę?

Man buvo netikėtas Jurgio darbštumas. Visi jį įsivaizdavome kaip bohemišką asmenybę. Kaip grybai po lietaus po vieną, dvi per metus atsirandančios knygos atrodė savaime suprantamas dalykas. Iš tiesų, J. Kunčinas buvo tas rašytojas, kuris negyveno nė dienos be eilutės. Jis buvo rašytojas profesionalas, kuris iš to pragyvendavo. Žinoma taip būdavo tais periodais, kai jis negerdavo.

Filme išsamiausiai atskleista J. Kunčino poezija ir romanas "Tūla". Kodėl aplenkėte kitus prozos kūrinius?

"Tūla" - geriausias praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio lietuvių prozos kūrinys. Analizuodami "Tūlą" mes pateikiame bendrą principą kaip perskaityti šio autoriaus kūrybą. J. Kunčinas išleido dvidešimt prozos knygų. Įsivaizduokite, kokios trukmės turėtų būti filmas.

Koks jūsų asmeninis santykis į J. Kunčino asmenybę ir kūrybą?

Patį J. Kunčiną mačiau tris kartus per literatūrinius renginius. O jo kūrybą galiu skaityti nuo bet kurios vietos ir nutraukti bet kurioje vietoje, jei reikia kur nors išeiti ar šiaip norisi miego. Vėliau galiu pradėti skaityti visai kitoje vietoje. Nereikia perskaityti viso J. Kunčino romano, kad suprastum apie ką jis šneka. Jo kūryba man atrodo kaip gyvenimo, dažnai absurdiško, tėkmė, kaip F. Felinio filmai. Juos taip pat galima žiūrėti nuo bet kurios vietos, nes kiekviename epizode prasišviečia išbaigtumas.

Kodėl būtent "Ministrelius maksi palatais" pasirinkote pirmajam savo filmui? Pamenu, kritikai šį J. Kunčino kūrinį peikė.

Ilgai ieškojau novelės, kuri tiktų trumpam vaidybiniam filmui. Perskaičiau labai daug šio žanro lietuvių kūrybos, tačiau tik pradėjus skaityti šią novelę pajutau, kad ją galėsiu papasakoti kino kalba. Pajutau, kad aš ne tik galiu, bet ir noriu tai padaryti, aš taip pat noriu kalbėti apie nepagaunamą gyvenimo esmę. Man patiko šio kūrinio dinamika. Aš esu už dinamišką filmą. Galbūt todėl man nepatinka daugelis lietuvių kūrinių, kurie yra lėti.

Kokių naujų filmų idėjos šiuo metu sukasi jūsų galvoje?

Esu pateikusi paraišką Kultūros ir sporto rėmimo fondui dėl trumpo vaidybinio filmo pagal savo scenarijų finansavimo. Jei pinigų neskirs, galvosiu, ką toliau veikti. Yra asmenybių, kurios traukia, apie kurias norėčiau kurti dokumentinius filmus.

Būčiau laiminga, jei turėčiau galimybę sukurti filmus pagal A. Škėmos apysaką "Saulėtos dienos", J. Kunčino kūrinį "Kilnojamos rentgeno stotys". Galbūt išsivystys filmas apie režisierių Verbą. Norėčiau sukurti dokumentinį filmą apie tokią nuostabią moterį, mano kaimynę. Ji buvo pijokė, šiokia ir tokia, bet ji nenusirita iki galo. Ji turi savo perliukų, kuo ji domisi. Jie atneša jai džiaugsmą. Ta moteris praktiškai neturi teisės gyventi. Socrūpyba jai nepadeda, bet ji kažkaip laikosi.

O koks bus filmo apie J. Kunčiną tolesnis likimas, kada ir kur jis bus rodomas?

Balandžio pirmą savaitę Vilniuje, "Skalvijos" kino centre, bus visų trijų mano filmų pristatymas. Televizija nori parodyti filmą apie J. Kunčiną. Manau, kad toliau jis suksis kino klubuose. Filmas apie J. Kunčiną išleistas DVD ir VHS pavidalu. Jį galima įsigyti Vilniuje, firmoje "Masmeda".

P.S. Galbūt ateityje visą A. Marcinkevičiūtės kūrybą išvys ir Klaipėdos kino klubo žiūrovai. Kitas klubo renginys užsienietiškos filmo pristatymas numatomas po dviejų savaičių. Informacija tel. 8 46 410073. Nuo kovo mėn. klubo renginių programa bus skelbiama internete adresu www.kulturpolis.lt

Jurga PETRONYTĖ