"Norėčiau gyventi vien iš tapybos"

Kaip pavyksta atrasti tą kitokią tikrovę, į drobę perkeliant skirtingas epochas, įterpiant senovės dailininkų paveikslų siužetus?Kodėl jums tai svarbu?

Paroda "Nauja tikrovė" - tai mano pirmoji autorinė paroda. O nauja galbūt dėl to, kad ir aš pats esu gana naujas veidas meno pasaulyje. Ir todėl, kad savo drobėse iš tiesų kuriu naują pasaulį. Tai tarsi išėjimas iš paprastos kasdienybės į kitas paralelines sferas, į pasaulį be taisyklių. Tai klajūno erdvė, kurioje esi tiesiog Kūrėjas.

Realus gyvenimas leidžia kvėpuoti, suteikia kūniškąjį stabilumą. Bet minčių laisvė atsiranda, tik peržengus drobės plokštumą, už kurios atsiveria daug įdomesnis ir labiau jaudinantis pasaulis. Nors tas pasaulis yra netikras, išgalvotas, tačiau savo kitoniškumu jis vilioja pasinerti į gilumą, į nežinomybę, absurdą ir beprotybę. Čia nėra nei ribų, nei griežtai nustatytos tvarkos. Viską lemia sąmoningas atsitiktinumas. Tik kitoje drobės pusėje galiu atrasti savo minčių pusiausvyrą. Galiu papasakoti tai, apie ką garsiai nekalbu. Tik ten jaučiuosi tikras ir neišgalvotas.

Mane visada žavėjo senųjų meistrų tapyba, jų kantrybė tapyti didelio mastelio drobes, sudėtingus siužetus, kokias nors pusiau nežemiškas istorijas.

Kai kuriuose mano paveiksluose atsiranda scenos iš teatro. Paveiksluose dažnai vaizduoju kažkokį savo gyvenimo etapą. Praeities įvykius, mąstymo būdą ar tiesiog skirtingų kultūrų sugretinimą, savo darbuose neaplenkiu ir šių dienų žmogaus socialinio gyvenimo. Ypač norisi atkreipti dėmesį į paprastą žmogų, kuriam kai kurios gyvenimo aplinkybės neleido eiti keliu, apie kurį svajojo.

Savo tapyba norėčiau žiūrovą priversti sustoti bent akimirkai. Pamąstyti. Patikėti mano sukurtu pasauliu. Įeiti į jį, apsidairyti, suprasti, kad tai yra vienintelė tikrovė, kurią jis mato šią akimirką, ir galbūt savaip mintyse, vaizdiniuose ją keisti.

Menotyrininkas Petras Šmitas sakė, kad jūsų darbai verti pasaulinių parodų salių. Kokie tolimesni planai?

Aš ir pats tikiuosi, ir šito netgi siekiu - kada nors savo darbus pristatyti prestižinėse pasaulio parodų salėse. Aišku, viskam savas laikas, vadovaujuosi posakiu, kad reikia padaryti, kas tau priklauso, ir gyvenimas pats viską sudėlios į savo vietas. Tolimesni planai - kurti, ieškoti naujų idėjų.

Savo tapybą vadinate siurrealistine; ar sutinkate, kad joje yra ir vietos romantikai?

Kažkada tikrai save laikiau visišku siurrealistu. Laikui bėgant mąstymas, požiūris keičiasi. Siurrealizmas mano darbuose "lengvėjo", pasidarė šviesesnis, turiu galvoje ne spalvas, bet siužetą. Šiaip nesu didelis romantikas, gal daugiau svajotojas. Drobėse gal yra atsiradę simbolizmo, kai kur - ekspresionizmo užuominų. Bandau įtvirtinti kelis tapybos stilius. Negaliu visą gyvenimą likti viename tapymo lygmenyje, o ir pats gyvenimas, mąstymo virsmas keičia tapymo stilių.

Esate sakęs, kad iš meno nesitikite naudos, tai - moralinė atrama. Iš ko tuomet gyvenate?

Na, nuomonė apie tai po truputį keičiasi. Gal ją koreguoja šeima, vaikai. Galiausiai susidūręs su realybe supranti, kad dėl moralinio pasitenkinimo šeima nebus labai soti. Aišku, tai nereiškia, kad pradėsiu tapyti "gražius" paveikslėlius, kurie tik puoštų namų interjerus. Vis dėlto tapyti reikia tai, kas pačiam patinka. Negali geras darbas būti, jei tapai prieš savo įsitikinimus. Mano darbuose išlieka darbo idėja, istorija, o spalvas kartais galima šiek tiek pakeisti, kad pirkėjui labiau patiktų. Tačiau tuo per daug nepiktnaudžiauju. Nesinori, kad paveikslų tapymas būtų lyg blynų kepimas: prikepei beveik vienodų ir išvežei į turgų. Taigi jau viskas eina ta linkme, kad galėsiu sau leisti tik tapyti ir iš to gyventi.

Ką per tuos metus, kai nesimatėme, atradote nauja, ko išmokote, gal jau ėmėte portretus tapyti?

Be abejo, per metus kažkas pasikeitė, darbų radosi kur kas daugiau, užteko net autorinei parodai. Gal pati tapybos technika per tą laiką labai nepatobulėjo, tačiau kai kurių paveikslų siužetai skiriasi nuo ankstesnių.

O dėl portretų, tai turėjau keletą užsakymų, ko anksčiau nebuvo. Tai - savotiška patirtis. bet jau tenka laisvę apriboti. Portrete svarbiausia išgauti panašumą, bet fone, žmogaus aplinkoje gali panaudoti detalių, kurios atskleidžia jo charakterį, gyvenimo būdą.