Netradicinėse erdvėse - laisvė kūrybai

Du jauni kūrėjai - fotografijos ir medijos meno atstovė Angelina Furmaniuk bei režisierius Donatas Savickis, kūrybinės grupės "Kolektyvinis sodas" įkūrėjai, šio principo laikosi labai nuoširdžiai. Jie stengiasi atsiriboti ne tik nuo kūrybos tradicinėse erdvėse, bet ir meno kūrinių gausos.

Erdvės mutacija arba "teatre, bet ne teatre"

Norėdami apsilankyti "Kolektyviniame sode" pirmiausia turėsite įveikti užkardą, stovinčią Naujosios Uosto ir Naujojo Sodo gatvių sankirtoje, praeiti pirmąjį laivų remonto įmonės pastatą, pasiekę antrąjį pastatą pasukti kairėn link didelės pastogės, prie jos rasite duris ir tada beliks tik užlipti į trečiąjį aukštą.

"Turime sunkų atvejį dėl užkardo, kuris simbolizuoja ribą. Tačiau renginių metu prie jo stovi žmogus, kuris lankytojus nukreipia teisingu keliu", - pasakoja Angelina.

Jai pritaria Donatas: "Į spektaklį atėjęs pagyvenęs žmogus pasakė, jog iš tarybinių laikų jam yra išlikęs prisiminimas, kad įeinant į fabriką tave būtinai patikrins." Skamba baugiai, tačiau tie laikai jau praeityje ir pirmą kartą įveikus maršrutą dings visos baimės.

"Kolektyvinis sodas" - erdvė, kurioje gali reziduoti kūrėjai. Tai nėra uždaras žmonių sambūris. Čia ateiti ir kurti gali kiekvienas. "Dėl to ir yra "kolektyvinis", nes ne tik mes patys čia dirbam, bet ir labai norim padėti kitiems, ypač jauniems menininkams, suteikti sąlygas kūrybai", - apie organizaciją kalba Angelina.

Patalpas prieš metus atrado Donatas, ieškodamas vietos savo diplominio spektaklio repeticijoms. Ten ir gimė idėja panaudoti erdvę ne tik teatrui, bet prijungti audio- ir videomenus. Patys menininkai savo veiklos spektrą apibūdina taip: "Mūsų koncepcija yra tarpdisciplininis teatras, fotografija, muzika, paprasčiau - vaizdas, garsas, judesys."

Nuo 2011 metų lapkričio - oficialios "Kolektyvinio sodo" egzistavimo pradžios, erdvė keitėsi su kiekvienu renginiu. Festivaliai įneša tiek naujumo, jog nuolatiniai jų lankytojai kaskart nustemba erdvės mutacija. "Mes stengiamės išvengti pastovumo. Nėra įprastos scenos, žmones galima sodinti vis kitoje vietoje. Režisieriai aplinką pritaiko prie kūrinių taip, kaip jiems reikia. Žiūrovai jaučiasi esantys teatre, bet ne teatre", - teigia Donatas.

Darbai, kalbantys apie esmę

"Kolektyvinio sodo" išskirtinumas - kruopštus atsirinkimas, kuris remiasi esmės paieškomis. Per maždaug pusės metų gyvavimo laikotarpį kūrybinės grupės erdvėse įvyko 3 masiniai renginiai: seminaras apie fotografavimą savadarbiu fotoaparatu iš degtukų dėžutės (angl. terminas "Pinhole"), festivalis "Pūga" bei ką tik pasibaigęs teatro festivalis "Dižūrkė".

"Pagrindinė festivalio "Pūga" mintis - atitrūkti nuo pertekliaus ir kitaip pasižiūrėti į šias tris (garso, vaizdo, judesio) sritis. Mes išsirinkome darbus, kurie kalba apie tų dalykų esmę. Rodėme nebylųjį spektaklį "Globotinis nori būti globėju" (rež. Marius Pažereckas), vienas vaikinas grojo paties sulituotu garso aparatu, kuriame kiekvienas mygtukas skleidžia savitus, eksperimentinius garsus. Fotografijos parodoje buvo eksponuojama instaliacija phos graphis (piešimo šviesa) principu. Jos esmė - įrodyti, jog be šviesos nebūtų fotografijos", - festivalį prisimena Angelina.

Festivalio "Dižūrkė - budinti šviesa" pavadinimas kilęs iš teatre vartojamo žargono. "Dižūrkė" - silpna lempa kulisuose, kad aktoriai matytų, kur praeiti. Šiame festivalyje debiutuoja pradedantys ir universitetą baigę režisieriai.

Jauniausias kūrėjas - antro kurso studentas Povilas Makauskas festivalyje pristatė paties režisuotą spektaklį "Kasparas" (pagal P. Handke pjesę). Įprastai studijuojantys Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisūrą pirmuosius spektaklius kuria tik ketvirtajame kurse. Organizatoriai atkreipė dėmesį į būsimo režisieriaus ambicijas ir teigiamai įvertino jo darbą: "Jei antro kurso studentas poilsio laiką skiria kūrybai, matyti, kad iš to žmogaus kažkas išaugs, nes jis myli savo profesiją. Povilas yra labai entuziastingas - įsirengė erdvę ir kitus darbus pasidarė pats. Į jo kūrybą žiūrime labiau kaip į eksperimentinį meną, performansą, nei kaip į teatrą."

Kultūrinė situacija jaunųjų menininkų akimis

Mintis plėtoti kūrybą gamyklinėje aplinkoje kilo dar XX amžiaus 7-ajame dešimtmetyje Niujorke. Klaipėdoje tokio tipo veikla pradėta vystyti nuo 2009 m. - "Fanierkės" atsiradimo. Angelina ir Donatas prisimena savo studijų laikus ir priežastis, dėl kurių atsirado "Kolektyvinis sodas": "Dailės akademijoje pusę metų darai darbą, konsultuojiesi su dėstytojais, galutinį variantą eksponuoji parodoje ir jį pamato tik ta komisija, kuri tave vertina. Kitą dieną darbus nusiimi. Čia (lofte) turi erdvę, kurioje tavo darbą gali pamatyti daugiau žmonių, atsiranda atgalinis ryšys.

Režisieriams yra labai geros sąlygos Klaipėdoje. Veikia Mokomasis teatras su reikiama aparatūra. Problema atsiranda statant diplominį spektaklį. Menų fakultete, manau, tikrai galima rasti auditoriją repeticijoms, tačiau man reikėjo savo darbo aplinkos, kurioje nebūtų pašalinių."

Pagrindinė priežastis, kodėl atsirado poreikis kurti savo erdvę - pabaigusiam universitetą menininkui Klaipėdoje sunku rasti darbo vietą meno įstaigose.

Nors organizacijų, veikiančių laisvos kūrybos principu, mieste yra nemažai, tačiau, anot Donato, renginių niša nėra užpildyta. Vienu metu nevyksta keli renginiai, iš kurių reikėtų rinktis: "Norisi, kad apie "Kolektyvinį sodą" sužinotų daugiau žmonių, tačiau mes nesiverčiam per galvą, nes neseniai įsikūrėm ir tam reikia laiko. Galėtume greitai "susprogdinti bombą", bet aš manau, kad tada patys greitai "nusprogsim", ne ten energiją išliesim. Mes atsiduodam savo kūrybai."

Anot kūrėjų, kiekvienam menininkui reikia gero vadybininko, kurio pagrindinė funkcija būtų paskatinimas ir informacijos sklaidos užtikrinimas. "Kolektyviniam sodui" reikėtų rasti žmogų - vadybininką, nes patys nespėjame skleisti žinios. Patys kalam, tamsinam, nešiojam lankstinukus, po to padarom pertrauką, atsigeriam kavos, nueinam pamaketuoti plakatų, einant namo pakabinam. Taip viskas vyksta. Jei galvoji apie vadybą, tada labai sunku vėl sugrįžti į kūrybą. O jei kūryboje įsidirbi, tada sunku grįžti prie vadybos. Būtų atsakingas kitas žmogus, mums būtų lengviau."

Angelina ir Donatas pastebi, jog į kultūrinius renginius dažniausiai ateina pirmo, antro kurso studentai iš įvairių fakultetų, tačiau aktyviausi - Menų fakulteto studentai. O ar egzistuoja meno kritikai Klaipėdoje? "Manau, kad egzistuoja, bet jie labai pasyvūs. Buvo čia keli atėję, tačiau jokio atgalinio ryšio iš jų nebuvo. Pastebėjau, jog tai yra klaipėdiečių bruožas. Jie pradeda kažką daryti ir nepabaigia. Vilniuje labai aktyvūs menotyrininkai, kurie dažnai vaikšto į renginius ir žiniasklaidoje paskelbia atsiliepimus", - teigia iš sostinės kilusi fotografė.

Pabaigai klausiame menininkų, kokiose kultūrinėse vietose Klaipėdoje jie pasiūlytų apsilankyti žmonėms? Donatas išskiria tris, jo manymu, geriausias kultūrine veikla užsiimančias vietas: "Klaipėdos lėlių teatrą galėčiau įvardinti švietėjišku Klaipėdos centru vaikų atžvilgiu. Tai vienintelė vieta, kur vaikas bus supažindintas su geru menu, ne kiču. Reikėtų meniškumą ugdyti nuo pat mažumės. "Švyturio menų doke" dažnai vyksta gerų koncertų. Jie galvoja apie publiką, kuriai reikia daugiau, nei popsinio "brudo". Taip pat man patinka lankytis Menų fakultete vykstančiose peržiūrose, atsiskaitymuose. Smagu matyti augančius kūrėjus." Angelinos nuomone, labai geri renginiai vyksta Parodų rūmuose, tačiau eiti reikia visur, tik tada atsiras kritinis mąstymas.

"Netradicinės erdvės atsiradimas - įvykis"

Rolandas RASTAUSKAS, poetas, dramaturgas, Klaipėdos universiteto docentas
"Netradicinės erdvės "Kolektyvinis sodas" atsiradimas - neabejotinas nykokos Klaipėdos teatrinės padangės įvykis. Raktinis žodis čia ir turėtų būti "kolektyvinis" - ne kurio nors vieno genijaus vizijų ar ambicijų sklaidos "sodo", o kolektyvinio judesio, socialinės atsakomybės bei "popsinės publikos" terapijos prasme. Mačiau vos du bandymus - ne itin sėkmingą "Karalius miršta" ir žymiai sėkmingesnį "Kasparą" su puikiais Kristinos Jasiukonytės ir Vytauto Kairio vaidmenimis. "Kolektyvinio sodo" erdvės galimybės leidžia nevaržomai skleistis jaunųjų režisierių, performerių, videomenininkų, choreografų mąstymui artimo (ir todėl - labai sunkaus, o retsykiais - labai apgaulingo) kontakto su žiūrovu zonoje. Tam, kad toks susitikimas taptų visavertis, būtini nauji prisitaikymo bei atsivėrimo būdai. Aplinka čia itin intensyvi, įspūdingos industrinės ir marinistinės erdvės kaimynystė įpareigoja neužsisklęsti saugioje estetinių žaidimų teritorijoje, o brautis negailestingų pasaulio suvokimo bei savo vietos jame paieškų pusėn. Sykiu labai svarbu išsaugoti "Sodo" eksperimentinį pobūdį nepaverčiant jo antruoju "Menų doku". Ar tai įmanoma be finansinių saugiklių ir tikslios vadybos - parodys artimiausioji ateitis."