Nesenstanti poezija

Jubiliatas, kuriam vasario 15-ąją suėjo 85-eri, sakėsi, kad kai paminėjo aštuoniasdešimtmetį, viešiems minėjimams buvo padėjęs tašką, tačiau skaitytojams, jo poezijos gerbėjams toks nusistatymas nė motais, juolab kad iš garsiosios Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio ir A.Baltakio trijulės, vadintos „trimis muškietininkais“, tik pastarasis ir tebėra tarp mūsų.

Sau duotą žodį A.Baltakis būtų lengvai tesėjęs, jeigu ne viena nenuspėjama aplinkybė. Pasirodo, minėjimo kaltininkas yra kitas poetas, kadų kadais į Amžinybę nusikėlęs Eduardas Mieželaitis. Pasirodo, kad jeigu ne Pakruojo savivaldybės įsteigta literatūrinė E.Mieželaičio premija, kurią reikėjo įteikti pirmuoju laureatu tapusiam A.Baltakiui, tą džiugų susitikimą su poetu būtume regėję kaip savo ausis. Ir nebūtume išgirdę kaip pirmąkart A.Baltakį sakant, kad jis su E.Mieželaičiu „lemtingai susijęs“: „Savo krikštamote laikau Salomėją Nėrį, krikštatėviu - Antaną Miškinį, o sutvirtinimo sakramentą man suteikė Eduardas Mieželaitis, jis ir įtraukė, įsuko į savo veiklos orbitą. Tuometiniam mūsų jaunimui jis buvo kaip vėliava susigrąžinant į apyvartą, kas juodu brūkšniu buvo nubraukta stalininio teroro, reabilituojant lyriką ir drąsiai eksperimentuojant; visais atžvilgiais jis buvo virtuozas. Jam reikėjo komandos ir jis pasikvietė mūsų trijulę: J.Marcinkevičių pasikvietė į Rašytojų sąjungą savo pavaduotoju, A.Maldonį - „Kultūros barų“ redaktoriumi, o mane pasodino į kietoką literatūrinio žurnalo kėdę („Metai“, buvęs „Pergalė“ - red. past.)...“

Jubiliatas paskaitė ir anuos laikus menantį vieną kitą posmą iš 1965 metų eilėraščių rinkinio „Požeminės upės“, palydėjęs juos komentaru: „Sėkminga knyga: „Poezijos pavasario“ laureatas, valstybinė premija, - svarbiausia, buvau mylimas ne tik skaitytojų, bet ir kritikų; buvo malonūs laikai“. (Poezijos paukštės istorijos pradžioje išsirikiavę šiame vakare jau skambėję vardai: pirmasis laureatas - J.Marcinkevičius, antrasis - A.Baltakis, trečiasis - E.Mieželaitis. Įdomu, kad paskutinis iš garsiosios poetų trijulės A.Maldonis Maironio („Poezijos pavasario“) premija buvo vainikuotas tik 2004-aisiais.)

Taupiai A.Baltakio kūrybinę trajektoriją nusakė susitikimui dirigavęs literatūros kritikas Valentinas Sventickas: debiutavęs 1955 metais poetas atgaivino sovietinę poeziją, rašė romantišką meilės lyriką, kuri tapo dainomis ir dainuojama iki šiol (tuo įtikino Raimondos Tallat-Kelpšaitės ir Mindaugo Zimkaus atliekamos melodijos), bendravimo talentą pavertė kūrybos šaltiniu, savo kūryba žengė į miesto realijas, o paskui vėl gręžėsi į kaimo ištakas... Ir pridūrė poeto pasaulėjautos atspindžių: „A.Baltakis mano, kad Lietuvos žmogus, gyvenęs, aktyviai reiškęsis ir sovietmečiu, ir dabar, turi toliau gyventi su visomis sunkiomis ir šviesiomis patirtimis, su jų dramatiška sandora. A.Baltakiui atrodo, kad žmonių bendravimas, gebėjimas būti kartu, tartis, susitarti, pasisemti yra svarbiausias dalykas visokiausių prieštarų plėšomame pasaulyje.“

Poetą sveikino ir Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas poetas Antanas A.Jonynas. „Kai pagalvoji, lietuvių poezijos amžius yra labai nedidelis, jei pirmuoju moderniosios profesionalios lietuvių poezijos autoriumi laikytume Maironį: „Pavasario balsų“ pirmas leidimas pasirodė vos prieš 120 metų. Po 60 metų pasirodė pirmoji A.Baltakio knyga, paskui dar 60 metų poetas ištikimai nepaliaujamai rašė ir rašė poeziją, - kalbėjo A.A.Jonynas ir linksmai tęsė: - Ir jei taip pagalvoji, kad pusė lietuvių poezijos parašyta A.Baltakio, jį derėtų laikyti lietuvių poezijos patriarchu. Bet kažkaip pažvelgi į jo valiūkišką šypseną, į išdykėlišką elgesį, ir supranti, kad jis visiškai netinka prie patriarcho vaizdo...“

E.Mieželaičio premiją A.Baltakiui podraug su Pakruojo krašto duona įteikė rajono savivaldybės skyriaus vedėja Birutė Vanagienė; poeto našlė Elena Mieželaitienė padovanojo ta proga skulptoriaus Leono Žuklio sukurtą medalį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“