Neringa ir Mindaugas Bumbliai: "Mirtis yra per sulenktos rankos atstumą"

"Jeigu paklaustumėte, kas man yra menas, pasakyčiau, kad jo funkcija - ištraukti iš realybės joje paskendusius ir sugrąžinti į ją nuo jos nutolusius. Meno jėga - laužyti nuostatas, perkelti į kitą erdvę", - sakė Mindaugas Bumblys, su žmona Neringa pristatęs vėl daug diskusijų sukelsiantį projektą.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose praėjusią savaitę pristatyta tandemo instaliacija "Paskutinis tabu" susijusi su mirties fenomenu. Aklinoje salės tamsoje, nerandant į ką atsiremti ir įkyriai tiksint laikrodžiui lankytojų procesija slenka vandeniu.

Anot menotyrininko Remigijaus Venckaus, "braidymas supanašėja su braidymu po save patį arba po motinos įsčias", kol kelionė į metafizinės nakties pakraštį baigiasi prie projektoriaus langelio. Jame mainosi laidotuvių fotografijų vaizdai, prieš kelis dešimtmečius užfiksuotos apeigos, joms nykstant įgavusios savotiško makabriškumo. Tai prikelia pamirštus ar į pasąmonę išstumtus išgyvenimus, kelia kutenantį šiurpulį, žadina mintis apie paslaptį, kurią vengiame gvildenti arba nežinome, kaip.

Neigimas

"Svarbiau ne pats darbas, bet jo kuriama atmosfera, kokį įspūdį įėjus sukelia pats vanduo, fotografijos ar girdimi garsai. Vanduo juk yra chaosas, vandeniu ir krikštijama, į jį panyrama, jis kelia baimę, kurią reikia perbristi", - sakė autoriai, pripažinę, jog ne taip retai kūrėjai atsigręžia į mirties fenomeną, bet gyvenime tai tarsi yra tabu, kaip seniau buvo draudžiama sekso tema. Gyvename visuomenėje, kuri tarsi siekia kolektyvinės laimės ir eliminuoja "nederamą" mirties temą. Tikinčio žmogaus, kuris mirtį įsivaizduoja kaip perėjimą į kitą būseną, požiūris tampa vis retesnis.

"XIX amžiaus Viktorijos laikų Anglijoje buvo pastebima visuotinė tendencija "Post mortem", kai mirusysis projektuojamas su gyvaisiais tarsi būtų gyvas. Jis būdavo aprengtas, išdažytas, pasodintas ir netgi pramerktomis akimis. Grupinėje nuotraukoje jį galėjai atpažinti tik iš to, kad tuometė fotografijos technika, išlaikymas, uždengtas ir vėl atidengtas objektyvas darė savotišką efektą. Gyvieji vis dėlto šiek tiek judėjo ir neišeidavo tokie ryškūs, o tas sustingęs mirusysis fotografijoje buvo fokusuotas ir ryškus. Anais epidemijų, karų, ligų laikais mirtis buvo kasdienis reiškinys, į jį žiūrėta natūraliau", - kalbėjo Mindaugas.

Vartant močiutės nuotraukų albumą Neringą nustebino, kaip ramiai, laisvai ji komentuoja laidotuvių fotografijas, kalba apie išėjusius žmones. Senajai kartai namai buvo vieta, kur jie gimdavo, gimdė ir mirdavo. Dabar žmonės paliekami mirti ligoninėse, nebebudima prie patalo, kol žmogus išleis paskutinį kvapą, išeis jo siela. Mums nejauku, gyvename, tarsi mirties nebūtų, vengiame skausmo, agonijos, raudos ir gedulo įvaizdžių. "Man dvidešimt septyneri metai, žinau, kad mirsiu, bet tai atrodo labai toli, tarsi dabar būčiau nemirtingas", - paplitusią poziciją komentuoja Mindaugas.

Oponentai paprieštarautų - atvirkščiai, mūsų tautiečiams būdingas mirties kultas, kapinėse kyla pompastiški mirusiųjų "namai", autostradų pakelėse pilna reliktų, ženklinančių žūčių vietas.

Kraštutinumai

Klausiu, ar tradiciškai kuriantys menininkai netapo marginalais? Skulptūrą paversti instaliacija daug netrunka, tačiau visi tie performansai atgyvena taip greitai, kaip vakarykštis laikraštis. Kartais atrodo, kad menininkui svarbiau priemonės, neįprasta medžiaga - seilės, plaukai, smėlis, sperma, o ne tai, ką jis nori pasakyti savo kūriniu. Spektaklį, parodą vadiname projektu, jeigu ką - na, "nepavyko projektas", tarsi išvengiame atsakomybės už savo kūrybą, kuri, beje, irgi vadinama produktu.

"Mes iš tikrųjų imamės Lietuvos mene mažiau įprastos medžiagos, kuri veiktų žmogų emocionaliai ir konceptualiai. Šį kartą - vanduo. Kai įbrendi į jį tamsiame kambary, meno kūrinį išgyveni savaip. Norime pateikti klausimų apmąstymams. Aš negaliu mąstyti apie darbą, kuris manęs nepaveikė, nesulaužė mano požiūrio, nepraplėtė akiračio", - sakė Neringa, norėjusi padiskutuoti paskutiniojo tabu tema, prisijaukinti tą mintį.

"Mane glumina bet kokia akistata su mirties įvaizdžiais, ir šis projektas yra tarsi nusiraminimas man ir šiuolaikiniam dinamiškam žmogui, negalinčiam sau leisti liūdėti. Mirties fakto atitolinimas palieka jį dar labiau sutrikusį šiame gyvenime. Neringos močiutė yra tikinti Dievą, mes tikime menu, o kraštutinumai yra gyvenimo dalis", - sakė Mindaugas.

Primenu autoriams didelio dėmesio, vos ne skandalo prieš porą metų sulaukusią jų meno akciją "Mėsa", kai iš tikros mėsos buvo kuriami skulptūriniai portretai. Kai kurie žavėjosi, kiti tai prilygino šventvagystei, maisto išniekinimui, ir sakė, kad tokio "meno" gali pasižiūrėti turguje, kur kabo skerdiena.

"Tai buvo meno projektas, akivaizdu, sukėlęs gausybę reakcijų. Juk gyvūnai ir žūva dėl to, kad žmonės valgo tą mėsą. Mums tai buvo medžiaga, su kuria galima dirbti, kaip su bet kuria kita. Mums svarbi idėja, jos "užtaisas", o ne tai, kad medžiaga būtų tam tikros formos, kvapo", - sakė autoriai.

Tandemas

"Kad ir kaip būtų liūdna, menininkas dažniausiai tampa garsus po mirties, nes daugiau nebesukurs, jo darbai bus deficitas", - sakė Mindaugas.

Pora kartu kuria jau ne vienerius metus ir nėra nekintamai pasiskirsčiusi idėjų generuotojo ir vykdytojo vaidmenų. "Paskutinio tabu" idėja gimė prieš pusantrų metų, o rezultatas išėjo visai kitoks nei įsivaizduota pradžioje.

"Aišku, vienam ką daryti būtų paprasčiau, bet ar tai būtų geresnės kokybės garantas? Kai veiki vienas, labai pasineri į save, esi savimi patenkintas, vidinis cenzorius gali užmigti, nėra kas pasakytų, kad galbūt klaidžioji", - sakė Mindaugas.

Klausiau: esate ryškūs, pastebimi, bet ar suprasti ir įvertinti? "Dėmesys pamalonina, bet viską darai pirmiausia dėl to, kad būtum sąžiningas pats su savimi. Nenorime pervilioti prekybos centrų minios, svarbiau, kad menas pasiektų žmogų, kad jis patirtų nušvitimą, būtų persmelktas meno jėgos. Net jeigu tema nemaloni, bet sukelia minčių, laužo tavo nusistatytas ribas. Ir mes darome, ką galime", - sakė autoriai, pripažinę, kad jų kuriamas menas neatstovauja jokiai ideologijai ir nemanipuliuoja populiariu braižu.

N. ir M. Bumblių instaliacija prikelia pamirštus ar į pasąmonę išstumtus išgyvenimus, kelia minčių apie paslaptį, kurią vengiame gvildenti.