Nereikia Šurnai paminklų

Nereikia Šurnai paminklų

Tokiu pavadinimu interviu su šviesaus atminimo aktoriumi išėjo „Respublikoje“ tolimais 1997 metais. Perskaičius nuėjo šiurpas - toks gyvas, toks šarmingas stojosi prieš akis Antanas Šurna, su kuriuo atsisveikinome gegužės 22-ąją, kad tiesiog norisi šitais kiek patrumpintais jo sakymais pridurti dar vieną štrichą paminklui, kurį artistas neabejotinai susikūrė žmonių širdyse ir kuris vienintelis, anot jo, turi išliekamąją vertę.

- Sugalvojau pradžią, - vos pasirodęs sako Antanas Šurna, - jei jos neįdėsite, nebus ir interviu.

- Gerai, pilkite.

- Ir štai į kambarį įžengė gražus, nenusakomo amžiaus, žilstelėjęs, sportiško sudėjimo vyriškis, maloniai nusišypsojo ir žemu krūtininiu balsu paklausė: pradėsime?

- Pradėsime. Tik aš norėjau pradėti nuo meilės prisipažinimo...

- Oi bus sunku dėl to prisipažinimo! Aš apskritai nemėgstu interviu, „nesilaužau“ ir labai atsiprašau, jei vakar įžeidžiau. Nes interviu žmogui reikalingi dviem atvejais - tai arba savireklama: aš daug geresnis, gražesnis, negu esu iš tikrųjų, - juk visi norime pasirodyti puikesni; arba poreikis, kad spauda tave apgintų.

- Nesigąsdinkite. Turėjau galvoje prisipažinimą ne moteriai, bet kinui ar teatrui, kur jums vienodai gerai sekasi...

- Žinote, net ir neatsakysiu. Ir kinas, ir teatras yra savaip žavūs. Kas yra brangiausia teatre? Visiškai prastai apsirengęs aktorius išeis į sceną be jokių dekoracijų ir prikaustys tūkstantinės publikos akis. Jeigu turės ką pasakyti, jis publiką valdys. Teatre yra tiesioginis ryšys su žiūrovu, jis gali tau siųsti fluidus, tu - juos priimti ar grąžinti, dalytis, kinas turi kitą nuostabų dalyką - stambų planą. Parodo tavo fizionomiją per visą ekraną, ir jei tavo makaulėje dar sukruta mintis - grožis nenusakomas. Jauti, kad kamera tave turi: tvenkiasi ašara, lūpa virpt, - viskas matyti, nieko nebereikia „spausti“. Teatre, kad ir kaip tu gerai vaidintum, yra pompastiškesnis menas: reikia, kad tave išgirstų ir paskutinėje eilėje. Bet neseniai supratau vieną dalyką - energija įsirašo visur.

- Jūs mažumėlę mistikas, tiesa?

- Turiu tokį potraukį, o ką? Gerai tai ar blogai - iš karto klausiu.

- Tai įdomu. Prisiminiau, kad vienintelis tiksliausiai nuspėjot „Giminių“ serijų skaičių. Ką dar išraganavote?

- Negaliu sakyti. Mintis materiali, sutinkate?

- O siela?

- Paprastai kalbant, sąžinės balsas. Nėra nė vieno niekdario, kuris nejustų jo virpėjimo. Bet vienąkart jį prigesinai, antrąkart, o trečiąkart ir visai gali pribaigti. Yra trys pakopos: nedaryti blogio, nelinkėti blogio ir linkėti tik gero. Jei su pirmuoju lygmeniu dar šiaip taip susidorojame, niekaip neišturime tam „padlai“ nepalinkėję kokios velniavos. O jeigu mes, staigiai susitarę, vieną dieną liautumės siuntę vienas kitam blogį, nebereikėtų nei policijų, nei jos akademijų.

- Bet jeigu jūs mažumą mistikas, vadinasi, tikite ir likimu?

- Oi, kiek reikia laiko, kad tavo sąmonėje kas nors pasikeistų, kol tu pradedi suprasti, kad atsitiktinių kliūčių iš esmės nebūna, tau jos yra duodamos: arba tu jas nugalėsi ir jos dings, arba tau jos bus siunčiamos be perstojo. Pavyzdžiui, godus pinigų žmogus. Auksinė taisyklė: jis jų niekad neturės - pames, ištrauks kas, bankrutuos, - šitokiu būdu bus mokomas. O jeigu pinigai jam reikalingi, kad jie gamintų pinigą, kad judėtų, kad padėtų kitiems (sukuriant darbo vietų), jam jų niekada netrūks. Kodėl aš nuolatos kartoju, kad verslininkui dera būti moraliam? Be doros niekada nebūsime turtingi.

- Bet dorovingo žmogaus kelias kartais atrodo nuobodus...

- Sutinku, jeigu žmogus doras, bet be humoro jausmo, kitaip sakant, be meilės, - siaubas. Kokia moralė ir dora be meilės? Kas iš jos išeis? Fašizmas. Inkvizicija. Tada visi turėtume sėdėti bažnyčios klaupkose, baltais marškiniais apsirengę, jeigu viršininkas geria arbatą, Jėzus Marija, vakare išgerti raudonojo vyno būtų baisi nuodėmė, sugraužtum save ligi beprotybės, kad imtum ir iššoktum per balkoną... Kodėl įsivaizduojate, jei doras - nuobodus? Vadinasi, jei aš neprisigeriu iki žemės graibymo, jau nebeįdomus? Būti doram nereiškia įsisegus baltą rožę į garbanotus plaukus niūniuoti tautiškas melodijas ir vaikščioti darniu žingsniu ar iškart tuoktis, jei palaikysi moterį už rankos. Ne čia moralė, ne paviršiuje. Kaip sakoma, reik gyventi širdimi. Jūs, moterys, šitą dalyką daug geriau suprantate. Net aš, būdamas skeptikas moterų atžvilgiu, pripažįstu, kad jos intuityviai teisingiau gyvena.

- O moterys nėra jūsų silpnybė?

- Matyt, praeitame gyvenime musulmonas buvau ar dar kas nors: man moteris turi būti moteris ir savo vietoje. Aš nuoširdžiai įsitikinęs, kad niekas nepadarė tiek žalos visuomenei, kaip moterų emancipacija. Juokinga, kai imama ieškoti teisių ten, kur jų negali būti, pavyzdžiui, lygiomis su vyru dirbti buldozerininke ar tampyti plytas. Juo moteris silpnesnė, tuo vyras jaus jai didesnę pagarbą, nes globoti, saugoti ją liepia instinktas.

- Negi jums neteko pajusti moterų globos?

- Visą gyvenimą mane globojo moterys. Išduodavo ir atgaivindavo. Nepaprastai už tai dėkingas moterų giminei: ji mane gelbėjo ir žlugdė, bet, matyt, toksai gyvenimas.

- Kokiame spektaklyje ar filme jums teko suvaidinti save?

- Aš visą laiką save vaidinu, - kaipgi gali nuo savęs pabėgti? Juk esi smuikas ir smuikininkas. Aš ir skambu, ir pats iš savęs turiu tas melodijas išgauti. Aš ieškau to, ką kiti slopina. Tuo metu, kai kiti slopina neigiamas savybes, aš jas turiu atkapstyti, jei to reikia vaidmeniui, - štai kuo baisi aktoriaus profesija.

- Jeigu Šurna vaidina save, vadinasi, jis toks ir yra: stiprus, išdidus, valdingas, sykiais šiurkštus, despotiškas ir sarkastiškai kandus?

- Bet tai juk nieko bloga, tiesa? Aš manau, kad humoras yra tokia pat svarbi žmogaus dalis kaip kojos, ausys, rankos, ir jeigu žmogus neturi humoro, jį galima laikyti invalidu... Gerai, jei žmogus turi saikingą savo vertės, garbės jausmą, bet jeigu jis absoliutizuojamas, išeina karikatūra. Žmogus turi nusižeminti. Jeigu jis to nepadarys, jį pažemina kiti. Niekad nesusimąstėte, kodėl didumos religija - katalikybė, o ne budizmas Lietuvoje? Katalikybę pasirenki todėl, kad atėjęs į bažnyčią pažemintum save. Ten tu turi būti mažutis. Ar tu Landsbergis, ar tu Brazauskas, peržengei bažnyčios slenkstį - ant keliukų, mes visi vienodi, ant keliukų. Tą akimirką, būdamas mažas, daraisi didelis - mes visi esame vienodi, esame brolija - štai kuo įdomi katalikybė.

- Ir jūs save pažeminate šitokiu būdu? Per pamaldas rinkdamas aukas?

- Aš tai darau sąmoningai. Pirmą sykį buvo labai sunku, buvau prakaito išpiltas...

- Bet jums tai nieko nereiškia, juk jūs - artistas!

- Ne, miela ponia, visi mes iš tų pačių nervų siūti. Jums baisu ir man baisu, nebūna taip - lyg niekur nieko, gal tik ribos skiriasi: vienam piestu stojasi plaukai bulių pamačius, kitam - liūtą. Trečias apskritai vakaro bijo, ir šešėlių, ir šlamėjimo.

- Turėjo būti priežastis, paskatinusi jus to imtis.

- Na, man reikia memuarus rašyti, kokie du tomai gal išeitų, ilga „litanija“. Antrame kurse tikriausiai genijumi save laikiau, atrodžiau sau talentingas, vaikščiojau su skrybėle, o dabar supratau, kad nebežinau nieko. Žinoma, tai nereiškia, kad esi nieko neskaitęs, bet ne apsiskaitymas nulemia žinojimą. Žinoma, tai naudinga, be abejonės, bet atitrūkimas nuo šablonų, išėjimas iš šitų būties buities ribų - štai kas žmogų lavina.

- Koks tąsyk pasidaro santykis su buitimi?

- Visą gyvenimą žmogus - ir save turiu galvoje - eikvoja energiją ne pagal paskirtį: stato, mūrija, plėšia, rūpinasi smulkmenomis... Per televiziją mačiau du europiečius, vyrą ir moterį, išsirengusius kelionėn į Pietų Afriką. Jie pardavė namus, persėdo ant dviračio: du ryšuliukai vienam, du - kitam. Materialiai mąstančiam žmogui nekyla abejonių - psichai. O aš manau, kad tiedu žmonės šį tą suprato, kažkas įvyko jų gyvenime. Bendravimas su žmonėmis, šiltas geras žodis, kurį aš kam nors pasakysiu ir kurį kas nors ištars man, perleidimas minties yra daug brangiau nei šimtas dolerių, kuriuos netyčia gautum ar kyštelėtum kam.

- O kas dėl pėdsako ainiams?

- Kokie niekai. Na, tu didelis, na, tau paminklą pastatys, kas pasikeis, kuo pasikeisi tu?

- Nereikia jums paminklo?

- Man nereikia. Širdyse paminklas turi būti. Kai žiūriu lietuviškus filmus, toks ilgesys sugriebia: Viešpatie, ir su šituo bendrauta, su šituo gerta, kokie šilti žmonės; jų nebėra, bet jųjų šiluma dar manyje išlikusi. Jukna, Karka, Voščikas, Genys... - štai kur yra paminklas, ir kol aš gyvas, jis stovi. Menas reikalingas, kad padėtų žmogui išsikapstyti, ir jeigu vyriausybė (rašykime tai didelėmis raidėmis) nekreips dėmesio į kultūrą, švietimą bei moralę, esančią, be abejonės, kultūros dalimi, mes greitai vienas kitą užbadysime šakutėmis.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder