To, ką meistras groja, antrą kartą neišgirsite. Paklaustas, per kiek laiko parašo kūrinį, atsako - per tiek laiko, kiek jis skamba. Nors 1987 m. išvažiavęs į Izraelį ir jau 26 metus ten gyvena, V. Ganelinas pabrėžia, jog kaip kompozitorius ir muzikas jis gimė Lietuvoje. Kitąmet, kai jam sukaks 70 metų, atlikėjas surengs čia daugybę koncertų, be to, Jeruzalės muzikos akademijai deleguojant skleisti muziką kitose šalyse ir finansuojant šį projektą numatyta, jog jis dėstytojaus Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje ir Klaipėdos universiteto menų fakultetuose. V. Ganelino talento gerbėjai įsitikino, kaip šis kuklus, šiltas, tolerantiškas žmogus kardinaliai pasikeičia, kai sėda prie instrumento - tuomet prasiveržia stiprus vidinis gaivalas, jis tampa egoistu, fantastišku džiazo improvizacijų milžinu. Prieš koncertą maestro sutiko susitikti trumpam pokalbiui.
Koks jūsų šio vizito į Klaipėdą tikslas?
Man susitikimas su jaunaisiais menininkais yra labai svarbus, dėl jo su organizatoriais tarėmės prieš kelis mėnesius. Kontaktas, užsimezgęs tarp manęs ir muzikuojančių jaunų žmonių, manau, suteikė jiems žinių, kurių gal iki šiol jie neturėjo.
Neįmanoma pamiršti, kaip sovietmečiu mes, kelios tuometinių studentų kartos, klausydavomės džiazo Vilniaus "Neringos" kavinėje ir patirdavome katarsį, laviną emocijų, laisvės pojūtį ir uždrausto vaisiaus skonį...
Anuomet buvo labai malonūs tie proveržiai, nes mes visi buvome jauni, ir nuolat ieškojome vietos, kur būtų galima groti džiazinę muziką. Ne visada tai buvo patogu, net, atsimenu, mes grojome restorane prie geležinkelio stoties. Su restorano administracija, kuri graužėsi, jog ten nebūna žmonių, susitarėme pagroti ritminius dalykus. Po kurio laiko mus iškvietė į susirinkimą, kuriame dalyvavo ir nusipelnęs oficiantas, ir mums papriekaištavo, kad grojame "kažkokius pratimus", o ne muziką! Ir paprašė groti tik šokių muziką. Net tokiuose restoranėliuose buvo savi tabu, o kavinėje "Neringa" mums buvo suteikta laisvė, ten buvo geras rojalis, nepaprasta atmosfera: pasiklausyti žmonės ateidavo iš viso miesto.
Ar saugumiečiai nepersekiojo jūsų ansamblio, nekišo pagalių po rojaliu?
Ne - atvirkščiai, ir kai man žurnalistai užduoda klausimus, kaip buvo prie tarybų valdžios, aš rimtai atsakau, kad Lietuva vienintelė iš visų respublikų buvo sąlygiškai laisva, ir sakyčiau, kad šalies komunistų partija suprato naujos muzikos raiškos, stilių būtinybę, čia ir simfoninės muzikos sklaida buvo laisvesnė, platesnė nei Maskvoje. Tie žmonės, kurie buvo valdžios viršūnėje, suvokė, kad reikia suteikti maksimalią laisvę menininkams.
1961 metais Vilniuje komjaunimo komiteto iniciatyva buvo atidaryta jaunimo kavinė-klubas, kur jaunimas rinkosi ir grojo, kas jiems magėjo. Tik Lietuvoje galėjo vykti tokie keisti paradoksalūs dalykai.
Gerbiamas Viačeslavai, jūs kaip kompozitorius ir atlikėjas - universalus. Kodėl visgi džiazas jūsų kūrybinėje biografijoje tapo toks gyvybiškai būtinas?
Tų permainų muzikos nuojauta tiesiog tvyrojo ore, kuriuo kvėpavome. Vienu metu džiazas radosi Rygoje, Kaliningrade, Maskvoje, Dnepropetrovske, Gruzijoje, Jerevane - visiškai naujo reiškinio pojūtis. Tuomet žmonės veržėsi klausytis Amerikos balso, jos muzikos, kuri buvo tyčia slopinama trukdžiais, sklindančiais iš radijo. Ir mes grojome tą naują muziką, neturėdami mokyklos nei vadovėlių, patys perpratę jos esmę bei prasmes, emocinę informaciją.
Tai kiekvieno individualios įžvalgos ir pasirinkimas. Kodėl tai traukė mane, negaliu paaiškinti, tik pasakysiu, jog aš nuo vaikystės mėgau improvizuoti. Vėliau į Vilnių atvažiavę japonai prisijungė prie bendro muzikavimo sesijų. Ir buvo juokingų nutikimų. Vienas iš Leningrado atvykęs rusas pasakė, kad jis groja bliuzą. O kas tai yra? Jis man aiškina harmoniją, bliuzo struktūrą, sakau jam: "Aš juk jau tai groju." Įdomumas yra tai, kad mes, nežinodami taisyklių, bet klausydamiesi nepažįstamos, nepatirtos muzikos, tarsi įspėdavome jos dėsnius. Ir, nežinodamas taisyklių, žinojau, kad groju teisingai.
Minėtoje jaunimo kavinėje-klube per džiazo vakarus vienas pirmųjų muzikologų Liudas Šaltenis jau pasakodavo susirinkusiai publikai džiazo istoriją, pirmasis Lietuvoje supratęs, kad tai yra nauja, pasaulį užkariaujanti muzika, ir daugeliui buvo tarsi vedlys. Mes klausėmės plokštelių, kurias kažkam buvo atsiuntęs dėdė iš Amerikos.
Ponas Viačeslavai, jums čia gerai sekėsi, susilaukėte šlovės, pripažinimo, ar galiu paklausti, kodėl vis dėlto išvažiavote į Izraelį, kur, kaip esate sakęs, tenykštis muzikinės bendruomenės elitas neiškart sutiko jus išskėstomis rankomis?
Manau, kad apie tai beprasmiška kalbėti dabar, kai Lietuva nepriklausoma. Priežastis labai paprasta: tuo metu, Michailui Gorbačiovui vadovaujant, atšilo politinis klimatas, tačiau staiga Leningrade atsirado fašistuojančių organizacijų, ir, nors laikraščiuose buvo rašoma - "Visų šalių proletarai, vienykitės!", buvo deklaruojama tautų draugystė, matėme, jog kaipsyk tarp tautų buvo kurstoma nesantaika. Supratau, kad nenoriu jaustis nekviestu svečiu. Ir išvažiavau.
Jūsų draugas Eugenijus pasakojo, kaip jūs Jeruzalėje palaikote talentingus muzikos akademijos studentus, kurie grįžta po studijų užsienio šalyse, vertinate jų darbus, projektus, ir jūsų kompetencija nuspręsti, kokią materialinę paramą jiems suteikti, galbūt skirti pinigų naujam geram instrumentui. Jis teigia, kad tokio dėmesio ir globos, kokie teikiami jauniems kūrėjams Izraelyje, nematė jokioje kitoje pasaulio valstybėje.
Aš čia nebegyvenu, nežinau subtilybių, su kokiais sunkumais susiduria jūsų studentai, kas jiems trukdo, ko jiems trūksta. Iš esmės tas pats: svarbiausia yra žinios, kurių turi dėstytojai ir nori jas perduoti studentams. Lietuvoje studentai tapo laisvesni, imlesni, neliko distancijos tarp jų ir profesorių, nebereikia rodyti šiems išskirtinės, nors ir dirbtinės pagarbos, ir man tai patinka.
PRISIMINIMAI. "Kažkada net restorano oficiantai mokė mus groti šokių muziką, o ne "kažkokius pratimus", - su šypsena prisimena maestro Viačeslavas Ganelinas. Dainiaus LABUČIO nuotr.
Iš pradžių Izraelyje man buvo šokas tokia nuostata: tu - ne mokytojas, pirmiausia tu - jų draugas, tik vyresnis, labiau patyręs. Ir mes esame lygūs, studentai manęs nebijo, maža to, jie žino, už ką moka pinigus ir aš privalau atsakyti į visus, net ir kvailiausius klausimus. Taip, kad juos įtikintum. O jeigu studentas nori koncertuoti Kinijoje, pateikia paraišką, apmokama jo kelionė, pragyvenimas, yra specialus fondas pinigų, kuriuos jaunas kūrėjas, pristatęs savo idėjas, gali per metus panaudoti jas įkūnydamas.
Mano akstinas dirbti su jūsų jaunimu - paprastas ir aiškus. Jau sakiau, kad Lietuva - mano kūrybos tėvynė. Ir jeigu man duota galimybė parodyti, kas tai yra Jeruzalės muzikos akademija, aš ja pasinaudosiu.
Kas yra džiazas jums kaip atskira visata su savo planetomis, kuriose yra tiek erdvių ir gyvybės?
Tam nusakyti jums neužtektų laiko. Improvizacija prasideda iš liaudies muzikos pirmapradžių versmių, visada joje klestėjo improvizacijos menas. Baroko amžiuje gimė savitos improvizacijos, vėliau atsirado romantizmas, lyriška muzika, vėliau - moderni muzika, taigi improvizacijos nėra nauja, nauja - tai stilius. Nenorėčiau leistis į istorines peripetijas, betgi žinome, kad Amerikoje juodaodžiai atrado savo muzikinio grojimo pavidalą ir formą, kai pasirinkta tema grotos laisvos variacijos. Diksilendas panašus į polifoniją, džiaze susipynė laisvasis džiazas, folkloras ir kamerinė muzika. Ir džiazas vystėsi šimtmečiu sparčiau nei klasikinė muzika.
Grupė "Ganelin trio" laikoma pirmąja grupe iš Tarybų sąjungos imperijos, kuri visą Vakarų Europą užkariavo muzika, neimituojančia garsių Amerikos džiazo atlikėjų.
Man kritikai sakydavo, kad groju visiškai kitaip. Į pirmąjį tarptautinį džiazo festivalį apie 1970 metus suvažiavo muzikantai iš Suomijos, Švedijos, Čekoslovakijos, Lenkijos. Mes stengėmės groti mūsų, rusiškąjį džiazą, ir vienas garsus muzikos kritikas pasakė, kad nėra nei rusiško, nei amerikietiško ar japoniško džiazo - yra Velingtono,Armstrongo, kitų individualybių džiazas. Ir tai iš principo svarbiausia, nepaisant galiojančių bendrų visų džiazo stilių elementų. Taigi ir aš groju savo stiliaus muziką, energetiškai susijusią su juodaodžių, ir su moderniąja muzika, tačiau stengiuosi kurti savąją.
Sakėte, kad gyvenate kaip kiekvienas normalus žmogus. Turite butą, žmoną, uošvę, dukras, anūkę, sodo neturite, nes visas Izraelis - kaip žydintis sodas. Tačiau kokią skirtį matote? Mes, lietuviai, nuolat kažkuo skundžiamės, verkšlename, kad praradome tikrąsias vertybes. Galbūt izraeliečiai labiau moka džiaugtis gyvenimu nepaisant to, kad šalia griaudėja karas?
Žinote, kai išvažiavau, manęs pažįstami klausė, ar iš tikrųjų turiu namus Šveicarijoje, ir panašiai. Tai "pletkai". Jūs žinote, kad yra labai neturtingų žmonių, kurie pasauliui įteikė didelių savo darbų dovanas, ir turtingų, kurių gyvenimas iššvaistytas beprasmis. Manau, ryšys su žmonėmis yra pats svarbiausias.
Yra nuomonė, jog pasaulis dabar yra šokiruojantis visomis savo apraiškomis. Ar muzikoje irgi gali būti destrukcija, ar, šiurkščiai tariant, ja galima sukrėsti, griauti tą pasaulį?
Yra daug eksperimentuojama, bet šokiravimas yra noras pasirodyti, ir tai egzistavo visada, buvo žmonių, kurie sudegindavo šventyklas ir bibliotekas tik dėl to, kad pasiliktų istorijoje. Prisiminus Herostato istoriją juokinga ir graudu. Arba žmogaus, išgarsėjusio dėl to, kad nužudė Džoną Lenoną. Agresyvių žmonių daugybė, bet Puškinas sakė: kai pabūklai tyli, prabyla mūzos. Kaip naivu ir manyti, jog menas ir grožis išsaugos pasaulį ir taiką. Žmonijos istorijos nekeičia nei knygos, nei filmai.
Labai smalsu, kaip jaučiatės grodamas, kiek pasitelkiate kūno kalbą, veido išraišką, ir kas vyksta jūsų viduje, ko niekas nemato?
Tai labai individualu. Yra žmonių, kuriems padeda emocijų raiška judesiais. Kai buvau jaunas, toks gabus regtaimo atlikėjas man patiko tuo, jog patetiški jo judesiai, vizualinė išraiška man netrukdė klausytis. Man irgi nesvarbu estetiškai perteikti, ką jaučiu, kuo nors kitu, išskyrus muziką. Žmogus daro muziką, o ne judesys, bet atlikėjas turi būti nevaržomas.
Džiazo muzika išlaisvina galingą vidinę energiją, todėl, per mikrosekundę išgaudamas garsą, tu esi fiziškai ir psichologiškai įsitempęs, nuo to labai pavargsti.
Jūs sukūrėte muziką daugeliui lietuviškų filmų. Kodėl jus ypač jaudina tai, kad žmonės vis prisimena miuziklą "Velnio nuotaka", dainuoja jo arijas? Ir nuostabu, tai buvo tokia lietuviška muzika.
Žmogus, kuris gyvena krašte, kurio istoriją pažįsta, ir nori parašyti miuziklą liaudies muzikos motyvais, įsitraukia į ją, sugeria. Jeigu žmogus turi galvą, jis parašys bet kokią - kinišką muziką. To neįmanoma paaiškinti, tai yra duotybė įsigilinti į tautos charakterį, priežastis to, kas joje vyksta.
Dosjė. Nuo 1967 m. kartu su Vladimiru Tarasovu (būgnai) ir Grigorijumi Talasu (bosinė gitara) grojo džiazo kavinėje "Neringa" Vilniuje. Nuo 1970 m. Ganelinas ir Tarasovas oficialiai dirbo statybininkų kultūros namuose, duetu koncertavo festivalyje "Gintarinė triūba" Kaune, džiazo festivaliuose - 1970 m. Gorkyje, 1971 m. Donecke. Koncertų Sverdlovske metu prie trio Ganelinas-Tarasovas-Talasas prisijungė saksofonininkas Vladimiras Čekasinas, kuris 1971 m. persikėlė į Vilnių ir pradėjo dirbti pučiamųjų orkestre "Trimitas".Tada ir susikūrė džiazo trio "Ganelin trio" ( Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas ) , sovietų sąjungoje vadinamas(GTČ), veikęs LSSR filharmonijoje. Grota visoje Europoje, išskyrus Albaniją, 1986 m. 16 didžiųjų JAV miestų sugrota net 17 koncertų per 20 dienų. Trio egzistavo iki 1986 m. Gerai įsisavintos akademinės ir XX a. avangardinės džiazo kryptys leido jiems sukurti muzikinių paveikslų, kuriuose originaliai susipynė įvairios muzikos kryptys.
Gyvendamas Izraelyje aktyviai dalyvauja koncertuose ir džiazo festivaliuose. Grupėje "The Ganelin Trio Priority" groja Petras Vyšniauskas ir Klausas Kugelis. Izraelio nacionaliniame radijuje veda laidą "Ganelino laboratorija". Parašė tris operas, muziką daugiau nei 40 spektaklių ir 6 miuziklus. Kelių muzikos koncertų atskiriems instrumentams, daugiau nei 50 dainų bei muzikos daugiau nei 60 filmų studijose Mosfilm, Lenfilm, Lietuvos kino studija autorius. Penki filmai su V. Ganelino muzika buvo apdovanoti prizais tarptautiniuose festivaliuose Venecijoje, Stokholme, Barselonoje ir Vašingtone.
Rašyti komentarą