"Negirdėta Lietuva" pagal Sigutį Jačėną

"Sigutis - kai pasakų avinėlis. Kur pasisuka - ten perlai byra. Jam pačiam iš to nei pelno, nei garbės, bet mes jam labai už tai dėkingi", - taip apie Sigučio Jačėno leidžiamą "Lietuvių aktorių balsų" kolekciją šią savaitę atsiliepė vienas iš naujausio, jau 20-ojo, albumo "Valhala" autorių poetas Rimvydas Stankevičius. Plačiau apie kolekciją ir jau besibaigiančias ketvirtąsias
literatūros ir muzikos naktigones šnekučiuojamės su S. Jačėnu.

Gyvenate Klaipėdoje ketverius metus. Pritapote? Jaučiatės savas uostamiestyje?

Hm... Tikriausiai nesvarbu, kiek laiko praeis, Klaipėdoje visada liksiu atvykėlis. Gal, kai praeis labai daug metų, kas pasikeis...

Aš gimęs ir užaugęs Kaune. 25-erius metus su šeima gyvenome Vilniuje. Prieš atvažiuodami į Klaipėdą, gerą pusmetį gyvenome Kaune. Savo gimtajame mieste buvau nesuprastas, kodėl, ko grįžau. Tad nenuostabu, kad visiškai svetimame mieste jaučiuosi svetimas.

Iš pradžių mane Klaipėdoje labai gerai priėmė. Radijo stotis "Vox Maris" pakvietė vesti laidą, Muzikinis teatras pakvietė režisuoti operą "Eugenijus Oneginas". Be to, Klaipėdos universitete dar pabaigiau režisūros magistrantūrą. Buvo smagu. Paskui radijo stotis užsidarė, teatre, universitete - visos darbo vietos užimtos. Man tai skaudi tema... Visgi nueini prie jūros ir supranti, kodėl čia esi.

Ir darydamas konkrečius darbus Klaipėdoje sutinku fantastiškų žmonių, atrandu šio miesto jaukumą. Džiaugiuosi pažintimi su labai talentingu menininku Pranciškumi Narušiu, kuriam padėjau išleisti kompaktinę plokštelę. Šiais metais užsimezgė graži kūrybiška draugystė su jaunaisiais Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Jie man talkino režisuojant Moksleivių dainų šventę. Rugpjūčio 24-ąją, paskutiniame literatūros ir muzikos naktigonių renginyje I. Simonaitytės bibliotekos kiemelyje, su jaunaisiais aktoriais pristatysime pirmojo lietuviško vaidinimo Keturakio "Amerika pirtyje" 110-mečiui skirtą impresiją "Vienos fotografijos istorija".

Keturakio "Amerika pirtyje" - pirmasis lietuviškas vaidinimas - įvyko Palangoje. Šiame kurorte iki šių metų vyko ir jūsų organizuojamos literatūros ir muzikos naktigonės. Kodėl šiemet, kai repertuare turite su Palanga susijusį renginį, perkėlėte "Naktigones" į Klaipėdą?

Palangoje "Naktigonės" vykdavo klube "Ramybė" ir turėjo kodą 3P (pirmadienis, Palanga, poezija). Įėjimas į šį renginį buvo mokamas ir gana brangus - 15-20 litų, bet ateidavo klausytojų, nes yra tokia kategorija žmonių, kurie tiesiog negali be poezijos. Ilgainiui supratau, kad poezija šalia baro gali būti, bet tikrai nelabai dera.

Pats gyvenu Klaipėdoje, I. Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis sutiko priimti renginį į savo įstaigą, tad čia ir buvo perkeltos "Naktigonės". Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje šis renginys sulaukė anšlagų. Manau, kad ir kitais metais jos čia vyks, tik gal įėjimas bus su bilietais, kurie kainuos simboliškai, gal 5 litus.

Man patiko ši erdvė. Tiesa, Herkaus Manto gatvė labai triukšminga ir tas triukšmas girdisi. Labiau norėtųsi poezijos renginius daryti vidiniame bibliotekos kieme, tačiau tai sunku suderinti su bibliotekos darbo laiku. Mat "Naktigonės" vyksta vėlų vakarą po darbo valandų.

Beje, pernai, advento laikotarpiu, tos pačios bibliotekos galerijoje "13 L" taip pat rinkdavomės klausyti poezijos, skambančios iš mano leidžiamos "Lietuvių aktorių balsų" kolekcijos diskų. Gaila, kad iš galerijos gatvės nesimato. Ten, kur klausydami poezijos žmonės jaučiasi tarsi laiko banke, būtų įdomu iš šalies pažiūrėti į lekiančius, skubančius žmones.

Ką tik paminėta "Lietuvių aktorių balsų kolekcija" yra pagrindinis jūsų užsiėmimas?

Taip. Per 4 metus išleidau 20 kompaktinių plokštelių kolekciją.

Kaip atsirado šis tęstinis projektas?

Galima sakyti, jog ši kolekcija išaugo iš "Naktigonių", kuriose su didžiuliu malonumu klausiausi Laimono Noreikos skaitomos poezijos, išgirdau, kaip Pauliaus Širvio eiles skaito aktorius Petras Venslovas. Tada ir kilo mintis įrašyti tuos skaitymus. 2005-ųjų vasarą su šviesaus atminimo Sauliumi Mykolaičiu išleidome pirmąją kolekcijos plokštelę "Nieko nepasakyta".

Dabar šioje kolekcijoje skamba unikalūs aktorių Rūtos Staliliūnaitės, Olitos Dautartaitės, Doloresos Kazragytės, Sauliaus Bareikio, Vytauto Dumšaičio, Giedriaus Arbačiausko ir kt. balsai.

Kuri kompaktinė plokštelė pačiam yra mieliausia, brangiausia, kurią dažniausiai klausotės?

Paprastai daugiausiai klausau tą plokštelę, kurią tuo metu leidžiu. Dabar man mieliausias albumas yra ką tik pasirodžiusi "Valhala". Tai šių metų "Poezijos pavasario" laureato Rimvydo Stankevičiaus poezija, kurią skaito aktorius Andrius Bialobžeskis, o muzikuoja bardas Domantas Razauskas.

Finansine prasme brangiausias Sauliaus Bareikio albumas "Svečias". Jį įrašant dalyvavo daug muzikantų. Jo dažnai ir paklausome namuose su draugais.

Labai mielai klausausi Ričardo Bacho alegorinės apysakos "Žuvėdra", kurią skaito D. Kazragytė, Laimono Noreikos skaitomos poezijos, Šekspyro sonetų, kuriuos išvertė Sigitas Geda, Vytauto Mačernio poezijos... Visi šie albumai labai skirtingi. Tarp jų yra ir mano paties albumas "Apuoko valanda", kuriame skamba prieš 13 metų mano įdainuoti ir įrašyti Algimanto Mikutos eilėraščiai. Ilgą laiką negalėjau jų klausyti, o dabar man jie patinka. Su kiekvienu albumu taip būna, kai tik išleidžiu, kurį laiką neklausau, turiu atsitraukti.

Kiek žinau, ši kolekcija leidžiama labai nedideliu tiražu. Tai - nekomercinis projektas. Kodėl jūs tai darote?

O kas, jeigu ne aš, tai darys. Kiek poeziją skaitančių aktorių iš mano paminėtųjų esate girdėjusi gyvai? Kai kurių jau niekada neišgirsime... Perfrazuodamas garsaus albumo pavadinimą aš šią kolekciją vadinu "negirdėta Lietuva".

Ši kolekcija - tai įgarsinta mūsų žodinės kultūros atmintis, istorinis dokumentas ateities kartoms, puoselėjantis lietuvių kalbą, literatūrą, įamžinantis garsiausius jos interpretatorius. Leidžiu šią kolekciją, nes kažkas turi tai daryti.

Man labai skaudu dėl to, kad šios kompaktinės plokštelės išleidžiamos tokiu mažu tiražu, kad tokia nedidelė jų sklaida. Šiais metais gavau stipendiją šios kolekcijos sklaidai, tačiau negavau pinigų leidybai. Aukoju stipendijos pinigus leidybai. Negerai darau.

Ar dar neįklimpote į skolas?

Esu prasiskolinęs sau. Savo asmenines lėšas pervedu į įmonės sąskaitą, kad galėčiau atsiskaityti, nes tikiu, kad šis projektas kaip nors prasisuks.

Kažkada esate sakęs, kad kolekcijoje bus dvidešimt kompaktinių plokštelių. Neatrodo, kad ketintumėte sustoti. Ką išleisite artimiausiu metu?

Aktorės V. Kochanskytės, pianistės Šviesės Čepliauskaitės ir dainininkės Giedrės Zeicaitės parengtą programą, skirtą kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms. Dar norisi įrašyti Nacionalinio dramos teatro aktorės Reginos Paliukaitytės balsą, Ferdinando Jakšio skaitomą Vaižganto kūrybą, Vytauto Anužio rusų kalba skaitomas Puškino mažąsias tragedijas, L. Noreikos rinktinę MP3 formatu...

Siguti, jūs buvote vienas iš Keistuolių teatro pradininkų. Kiek išliko keistuoliškumo jumyse? Ar netraukia teatras?

Iš tiesų, tuomet, Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, kurti nepriklausomą teatrą neturint savo patalpų buvo keista. Buvome užregistruoti kaip kooperatyvas ir mokėjome tokius pačius mokesčius kaip ir tuomet labai madingų trispalvių vėliavėlių gamintojai. Aš buvau kooperatyvo pirmininkas, tačiau po metų tų pareigų atsisakiau.

Vis dar vaidinu viename Keistuolių teatro spektaklyje "Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama", kartais "keistuoliai" pakviečia mane, kaip signatarą, į renginius.

Plačiąja prasme keistuoliškas idealizmas manyje išliko, tačiau teatre vis dažniau jaučiuosi svetimas, nesuprantu, kas vyksta scenoje. Teatre įsigali menas vardan meno, atsisakoma socialinių temų. Negaliu apie tai ramiai kalbėti...

Jūsų gyvenime buvo ir nelabai idealistiškas etapas. Buvote prezidento Rolando Pakso referentas, patarėjas. Kas jus tada patraukė į politiką, ar neketinate į ją sugrįžti?

Buvau pakviestas režisuoti koncertus rinkiminės kampanijos metu, prezidento inauguraciją, o paskui pakvietė mane ir dirbti Prezidentūroje. Žengdamas šį žingsnį, pakišau sau koją. Gyvenimas vienas, norėjosi man tai išbandyti, tačiau tai buvo išbandymų ne tik man, bet šeimai laikas, draugų patikrinimo laikas ir tas šleifas tęsiasi iki šiol.

Supratau, kad politikoje žmogus - tik mažas, nieko pakeisti negalintis sraigtelis. Jau po kelių mėnesių negalėjau žiūrėti žmonėms į akis, kai pamačiau, kokios šūsnys laiškų, prirašytų žmonių bėdų ir problemų, ateina į Prezidentūrą. Žmonės kreipiasi pagalbos, tačiau jų problemų niekas nesprendžia. Ir tai tęsiasi daug metų. Šiandien einantiems į politiką galiu pasakyti: "Jei turite nors truputį sąžinės - neikite."

Jurga PETRONYTĖ