"Nebesueina galas su galu - tuoj pradedu dainuoti..."

"Ir plona, ir lengva, bet nei pakelsi, nei apkabinsi", - tokią mįslę susirinkusiesiems į sediškės Valerijos Mizinienės tautosakos rinktinės pristatymą uždavė Klaipėdos universiteto dekanas, profesorius, daktaras Rimantas Balsys.
Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo - omeny turėtas ką tik dienos šviesą išvydęs leidinys, kuriame, kaip teigiama, telpa visas V. Mizinienės gyvenimas.

"Dabar sakoma, kad knygą sudaryti ir išleisti - pypkės dūmas. Parduoti irgi įmanoma. Bet kad tą knygą dar vartytų ir skaitytų - jau sunkesnė užduotis. Ši knyga - būtent tokia. Ji jau dabar patraukė Klaipėdos universiteto studentų dėmesį", - knygą įvertino R. Balsys.

Vienas iš knygos sudarytojų docentas, daktaras Jonas Bukantis dėkojo V. Mizinienei, kad ji neišvarė Klaipėdos universiteto studenčių, kurios atlikdamos praktiką "šniūrais" pradėjo traukti pas Sedoje gyvenančią tautosakos žinovę. "Vien iš mūsų universiteto pas Valeriją atėjo net devynios studentės. O mes su kolege docente daktare Lina Petrošiene panaudojome jų surinktą medžiagą ir išleidome knygą", - sakė J. Bukantis.

Ar džiaugiatės, kad visa tai, ką papasakojote studentams, sudėta į knygą?

Jei aš būčiau žinojusi, kad iš tų mano pasakojimų išeis knyga, juk aš būčiau dar gražiau papasakojusi - būčiau labiau pasiruošusi. O juk būdavo, ateina studentas, ką nors darbuojiesi, įjungia diktofoną - ką nors sumalu, sumalu. Išeina - ir galvoju, ir to nepapasakojau, ir to neprisiminiau.

Ar nenusibodo, kai tiek daug studentų pradėjo kas vasarą lankytis. Nė vieno neišvarėte?

Kaip išvarysi? Man kaip tik patiko, kad manęs kas klausosi. Viena vos neužmigo besiklausydama, sakė jai taip patikę... Kitą kartą matau, kad studentai klausosi ir gal nesupranta, ką aš čia paistau, kad per šienapjūtę laukai kvepėjo, oras skambėjo. Iš kur jiems jauniems suprasti. Taip jau niekada nebebus, juk dabar visur mašinos, traktoriai. Bet man svarbu, kad aš žinau, kaip ten buvo, ir galiu tai papasakoti. Juk šienapjūtei vyrai laikydavo pačius balčiausius marškinius. Pasipuošdavo kaip į šventę. Įsivaizduojat - ankstų rytą neši vyrams pusrytį ir žiūri, kad ne du vyrai pradalges pjauna, kaip tikėjaisi, o keturi. Arčiau priėjęs pamatai, kad kiti du - gandrai. Visi tokie balti, kad sunku ir atskirti...

Sakote, taip nebebus, kad dirbti eitum lyg į šventę?

Aš ir savo vaikams sakau, kad einant darbuotis į laukus negalima bet kaip apsirengti. Juk dar senelių yra pasakyta "Laukas akylas, miškas klausylas." Būdavo mano vyras eina kur pakelėje su dalgiu žolės pjauti. Nesužiūrėsi ir išeis su kokia palaike pilka maike. Bet parėjęs gaudavo barti kaip reikiant. Išbardavau, kad prieš kaimynus sarmata, jog darbuojasi pilkas kaip pelė kokia, juk yra balti marškiniai.

Mano jaunystėje puošdavomės visai kitom progom, nei dabar. Juk gražiausią suknelę ir geriausius batus laikydavom į bažnyčią nueiti. O ir iki pat bažnyčios su tais batais neidavom, rankose nešdavomės ir tik prieš pat šventorių apsiaudavome. O į šokius - jau prastesnius maudavomės ir suknelę prastesnę.

Dar labai žmonės puošdavosi pavasarį išeidami į laukus dirbti. Ir kaip nesipuoši, jei visa gamta pražysta. O va jau į bulviakasį - kitaip, galėjai ir prastesnius drabužius rengtis.

Ar iš tikrųjų jūs iki šiol vadovaujatės vaikystėje tėvo pasakytais žodžiais "Tu, Valeriute, tik dainuok"?

Kaip šiandien atsimenu, tėvas man sako: "Tu, Valerija, nesibaidyk tų senovinių dainų." Kol aš dar maža buvau, man patiko ką tėvas man pasakodavo ant kelių pasisodinęs. Nors kartais ir pasakodavo tą patį per tą patį... Turbūt kokias tris pasakas vis sekdavo. Sakydavau tėvui, kad man jau pakyrėjo tą patį per tą patį klausytis. O jis atšaudavo: "Noriu, kad ir bobutė būdama prisimintum ir savo anūkams papasakotum." Visa tai, ką jis pasakodavo jokiose knygose neatrasi, todėl ir klausydavausi išsižiojusi kaip jis pasakodavo, kaip dainuodavo.

Bet jau kai užaugau ir išgirdau, kaip jaunimas dainuoja pokario metais partizanų dainas apie meilę, man tos tėvo dainos pasirodė seniena. Jaučiausi kaži kas esanti, kaip ir dabar jaunimui būna. Vieną kartą nuėjau į gegužinę. Lauke vyksta šokiai. Šokam svingą, valsą, polką. Ir kur buvęs, kur nebuvęs iš kažkur pareidamas ten užsuko mano tėvas. Žiūrėjo jis, žiūrėjo ir sako: "Tie jūsų dabartiniai šokiai nieko mandro - tas pats per tą patį. Jei norit, aš jums parodysiu senovinį šokį." Aišku, jis pasigriebė mane ir pradėjo demonstruoti, kokius šokius matė, kai jaunystėje dvare tarnavo. Visi kaimo vaikiai tuos šokius pamilo. Pradėjome šokti, tėvo dainas traukti... Ir man nebebuvo sarmata...

Aišku, kai pradėjau savo vaikus auginti, nebeturėjau laiko tiek dažnai prisiminti tas senas dainas ir šokius. Vaikai nusipirko tuos sukamus magnetofonus, plokštelių. Klausydavosi visokių melodijų. Klausaus, kad tų dainų dainelių yra tokių gražių, jog savo tėvo palikimą ir primiršau.

Bet kažkas paskatino atsiminti?

Atėjo pas mane iš Sedos kultūros namų dvi mergaitės ir paprašė, kad padainuočiau kokią senovinę dainą. Kažką prisiminiau ir sudainavau. Po to atvažiavo Žebrauskas Stasys, jis labai mėgo fotografuoti. Ir vis fotografuoja mane - tai prie kibiro, tai bulves skutant. Aš jam ką nors padainuoju, papasakoju, o jis vis kartodavo, kad mano dainos yra aukso vertės. Neėmiau į galvą. Paskui pradėjo mane kviesti tai vienur, tai kitur padainuoti - surinkome grupę, pradėjome visi mokytis tų dainų. Teko vėl iš naujo viską prisiminti. O pasakojimus pradėjau pasakoti iš savo gyvenimo - ką aš mačiau vaikystėje. Kaip ūkininkai darbuodavosi, kaip mano tėvai gyveno.

Gal išduosite iš kur tokia gera atmintis, gal kokius vaistus vartojate?

Kaip gali neatsiminti, jei tai įaugę į kraują. O kiek dar visko ir neprisimeni. Va neseniai zlastis paėmė - girdžiu per televizorių dainuoja Zita Kelmickaitė "Aš iš meilės džiovą gavau..." Juk aš tą dainą dainuodavau dar karves ganydama, o buvau užmiršusi ir niekam nedainavu. Bet va - priminė...

Paprastom dienom dažnai dainuojate?

Ypatingai, kai tik rūpesčiai kokie užspaudžia, nebesueina galas su galu. Galvoju, ko aš čia save kankinsiu - tuoj pradedu dainuoti, ir viskas praeina. Įsijaučiu į dainą, užmirštu, dėl ko nervinausi. Taip lengva, gera ant dūšios.

Kaip reaguoja namiškiai?

Visi žino mane. Sako "Jau dainuoji, jau tau koks rūpestis..."

O jei viskas gerai?

Ir tada dainuoju. Dabar turiu dvi anūkėles. Traukiam kartu kokį "Vieversėlį" net troba skleidžias.

O ką pasisodinusi ant kelių sekate savo anūkėms - tas pačias tris pasakas, kur jūsų tėvelis sekė?

Viską. Ir tas pasakas, ir visokius pasakojimus iš savo gyvenimo. Labai joms patinka klausytis apie pinigų užkasimus, kavojimus. Atsimenu ką man bočius, tėvas pasakojo.

Šeimoje šventai laikotės tradicijų?

Žinoma. Dabar anūkės laukia Kūčių vakaro. Pasakoju joms kokios būdavo Kūčios mano vaikystėje, kaip mano tėvai Kalėdų rytą kinkydavo arklius važiuoti į Mišias. O jei nevažiuos - visi būdavome nusiprausę, švariais drabužiais aprėdyti, sėsdavome prie stalo valgyti ką jau mama būdavo išvirusi.

Per adventą nelabai galima linksmintis. O kaip bus su dainom?

Taip jau supuola, kad Valerijos vardo diena yra gruodžio 8 dieną - per adventą. Tai kaip nešvęsi. Didelių trenksmų gal ir nedarysime, bet juk gali dainuoti ir liūdnas dainas - apie našlaites, apie grabelį... Kiekvienam laikui sava daina, savas pasakojimas. Reikia tik jų neužmiršti.

Edita GUDAVIČĖ