Naujos visuomenės kūrimo scenarijus

Tad tikslas - Klaipėdoje turėti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje posovietinėje erdvėje unikalius namus - dvasinės paramos centrą. Apie jį ir kalbamės su vienu iš "Vilties bėgimo" idėjų generatorių, organizatorių, o dabar - ir šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresniuoju broliu pranciškonu Benediktu.

Kam įpareigoja dvasinės paramos centro vienuolyno titulas - vyresnysis brolis? Ir koks vienuolynas, kai centro statybos toli gražu neina į pabaigą?

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresniuoju buvau paskirtas prieš metus. Šis titulas įpareigoja mane visa sielos šviesa ir širdies ramybe atsiduoti tarnystei, kurią man patikėjo provincijos ministras Astijus Kungys per visuotinį brolių susirinkimą: paruošti pranciškonų kultūros ir socialinės veiklos centro Klaipėdoje architektūrinius brėžinius, išsirinkti generalinį rangovą koplyčios ir vienuolyno statybai, patikrinti ir patvirtinti visus darbo projektus, įskaitant rangovų paruoštus statybinius brėžinius ir, žinoma, nustatyti statybos darbų ir finansavimo programą.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčią tikimės inauguruoti ir pašventinti jau šiais metais.

Taip pat, remiantis tarptautine patirtimi, man patikėta vystyti šv. Pranciškaus onkologijos centro Klaipėdoje koncepciją ir ruošti savanorius, kurie dovanos savo išgyventos ligos potyrius ir laiką onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems.

Paties centro statybą pradėsime šį pavasarį. Esu šio projekto vadovas. Vis dėlto trokštu visiems visada būti vien tik brolis Benediktas.

Šiemet "Vilties bėgimas" vyks jau ketvirtąjį kartą. Klaipėdiečiai, Klaipėdos krašto gyventojai su dideliu supratimu įsijungė į šitą kilnią ir taurią akciją. Tačiau centro statybai surinktų lėšų toli gražu nepakanka. Kokios perspektyvos pritraukti lėšas iš kitų galimų šaltinių?

"Vilties bėgimo" spektras yra labai platus. Visų pirma, tai naujos visuomenės kūrimo scenarijus. Daugelis žmonių jau po pirmojo bėgimo "susigrąžino" Baltijos kelio kvėpavimą... "Vilties bėgimas" įgavo dvasinę reikšmę. Prie solidarumo ir meilės starto linijos stoja vaikai, kurie bėga dėl sergančių bendraklasių ar tėvų, tėvai - dėl savo vaikų.

"Vilties bėgimas" ypatingas dar ir tuo, kad kuria naują visuomenės modelį, paremtą atjauta ir tarnyste kitam žmogui. Dalyvaudamas - bėgdamas ar aukodamas savo pinigus, savo talentą, laiką, - žmogus besąlygiškai atsiduoda ir nelaukia grąžos.

"Vilties bėgimas" - tai meilės artimam išraiška. Esu įsitikinęs, kad po kelerių metų mes surinksime tiek lėšų, kurių pakaks ne tik užbaigti šv. Pranciškaus onkologijos centro statybas, bet ir užtikrinti tolesnę jo veiklą.

Šimtametę patirtį turintis Didžiosios Britanijos analogiškas dvasinės paramos McMilano centras, tiksliau - didelę patirtį turintys šio centro žmonės, pasišovę globoti Klaipėdoje statomo centro gyvavimo pradžią, Jus ir sutelktą didelį būrį savanorių nuo pat pirmųjų dienų skatino: galvokit, ką darysit, su kuo darysit ir kaip darysit. Vienuolyne geriausiu atveju gyvens ir dirbs keturi broliai pranciškonai, kurie tikrai nebus pajėgūs priimti onkologinėmis ligomis susirgusiųjų ar jų artimųjų. Taigi nemažas vaidmuo atiteks centro savanoriams. Kokios stadijos yra jų rengimas?

2011-ųjų metų slenkstį peržengiau viešėdamas Šiaurės Amerikoje. Nieko keista, kad ir šį kartą mane stebino ne Bostono dangoraižiai ar Toronto meno erdvės, o savanoriai ir jų neeiliniai žygdarbiai. Šio džiaugsmo pakylėtas į Lietuvą grįžau su Kanados mokyklose įdiegta edukacine savanorystės programa. Mūsų mokyklose nėra tokių programų. Nėra ir tų tūkstančių savanorių. Tačiau Vakarų Lietuvoje savanorystės ir labdaros idėjų sklaida jau įgauna pagreitį.

Mane maloniai stebina Nacionalinio kraujo centro Klaipėdos filialo darbuotojai, ypač jų direktorius Mindaugas Būtas ir ponia Rasa Pangonienė. Tai pasišventę žmonės. Sausio 19 dieną dalyvavau savanoriškos neatlygintinos kraujo donorystės renginyje, kuris vyko Tauragės profesinio rengimo centre. Kiek žinau, užsiregistravo 140 čia besimokančių pilnamečių vaikinų ir merginų. Po susitikimo ir asmeninių pokalbių supratau motyvą, kuris juos skatina tapti kraujo donoru. O jis labai paprastas ir nuoširdus: "Mes esame, mokomės ir dirbame kartu". Paklausiau: "Kur mes esame?..." "Lietuvoje!" - atsakė. Žinoma, mes mokomės ir dirbame kartu. Žinoma, mes esame šeima. Mes - Lietuva!

Ši akcija man įkvėpė šių metų labdaros renginiui "Vilties bėgimas - Klaipėda 2011" šūkį: "Būkime vilties ir meilės donorai!"

Savanoriai yra ir bus didžiausias onkologijos centro turtas. Galiu sakyti: mūsų savanorių stiprybė yra mokėjimas pasidalinti vėžio ligos patirtimi su kitais. Idant kelionė per vėžio ligą būtų lengvesnė, Pranciškaus onkologijos centras dalinasi išmintimi, gauta iš tų, kurie išgyveno vėžio ligos sunkumus. Dirbantys centre savanoriai įsipareigoja gerinti gyvenimo kokybę žmonėms, sergantiems vėžio ligomis ir gyvenantiems su gyvybei pavojinga liga.

Žinoma, mums labai rūpi, kad žmonės nupirktų plytų vienuolyno ir centro statybai. Kuo greičiau tai įvyks, tuo greičiau mes pradėsime teikti unikalias paslaugas. Kiekvieno asmens orumas, jo gyvybė yra pakankama priežastis palaikyti mūsų siekį pastatyti Klaipėdoje paguodos ir vilties namus, kuriuose ligoniai ir jų artimieji susigrąžintų fizinę, emocinę, socialinę ir dvasinę darną.

Kaip planuoja "Vilties bėgimo" organizacinis komitetas - ar šiemetinis bėgimas kuo nors skirsis nuo ankstesniųjų dviejų? Jei taip,- kuo?

Mano svajonė, kad bėgančiųjų Klaipėdos gatvėmis skaičius būtų tiesiogiai proporcingas kasmet registruojamų naujų susirgimų skaičiui.

Liūdna žinia, kad dalyvaujančiųjų "Vilties bėgime" turi daugėti. Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos statistiką 1997 metais užregistruoti 12 882 nauji susirgimai (348 iš 100 000 gyventoju?). Praėjus trylikai metų, pašnibždomis kalbame apie onkologinių ligų epidemiją.

Deja, naujų susirgimų skaičius išaugo iki 18 tūkstančių. Tikiu, kad gegužės 22 dieną į "Vilties bėgimą" atvyks žmonės, kuriems svarbi onkologinio ligonio sveikata ir gyvenimo orumas. Organizacinis komitetas ruošis pasitikti 20 tūkstančių dalyvių.

Na, o naujovė bus tai, kad dar gegužės 13 dieną nuo BIG prekybos centro (tradiciškai nuo čia pradeda bėgti "Vilties bėgimo" dalyviai, įveikiantys 10 kilometrų) du broliai pranciškonai pradės tempti vežimą, prikrautą simbolinių kartoninių plytų - link dvasinės paramos centro statybvietės Labrenciškėse.

Procesija sustos prie "Akropolio", vėliau - Atgimimo aikštėje - vėlgi tradicinių bėgimo etapų startų vietų. Bus dainuojama, šokama (talkins Stasio Šimkaus konservatorijos auklėtiniai, akrobatai, muzikos grupės, vaikščiotojai su kojūkais), pardavinėjamos plytos.

Kad tempiantys vežimą nepervargtų, kažkuriame etape galbūt į vežimą įsikinkys Žydrūnas Savickas, o gal Ramūną Vyšniauską prisiprašysime. Kad tas vežimo traukimas, kaip ir pats bėgimas, virstų miesto švente. O tokia idėja kilo nuo liaudies dainos "Trauk, bėruti". Perfrazavome, ir šis teatralizuotas renginys vadinsis "Trauk, broluži, trauk!" Dvasinės paramos centro teritorijoje procesiją pasitiks jo direktorė Aldona Kerpytė, daug dirbanti su savanoriais, kurie, beje, bus aktyvūs procesijos per miestą ėjikai.

Na, o gegužės 15 dieną Klaipėdos koncertų salėje vyks labdaros koncertas "Metų laikai in Rock": Antonio Vivaldžio "Metų laikus" gitaromis atliks Lietuvos roko grandai, vadovaujami vieno geriausių šalies roko gitaristų Tomo Varnagirio.

Šie renginiai bus tarsi įžanga į patį "Vilties bėgimą".

O tradiciškai bėgsime per Sekmines, gegužės 22 dieną. Ir kviečiu jau šiandien tam pradėti ruoštis. Ypač tuos, kurie bus pasiryžę įveikti dešimt kilometrų.