Naujausiame Jaroslavo Melniko romane - svarstymai, ką mylėti - kūną ar žmogų

Planetarinėje Reicho valstybėje gyvena labai mažai žmonių. Milijardai žemesnės rasės atstovų jau seniai pavirto savotiškais gyvuliais, turinčiais žmogaus kūną ir vadinamais „storais“.

George’o Orwello kūrybos liniją tęsiančio romano veiksmas sukasi apie žurnalistą Oginą, kuris gyvena įprastą Reicho piliečio gyvenimą. Jo kasdienybę pakeičia meilė Mašai – žmogišką kūną turinčiam „gyvuliui“. Kylantys jausmai namų ūkio „storei“ Mašai skatina pagrindinį romano herojų permąstyti šių „gyvulių“ prigimtį, tačiau Oginas kurį laiką juos slopina, nes pagal nusistovėjusį mąstymą – Maša – ne žmogus.

Kiek esame kūnai, o kiek žmonės? Mylėti kūną ar žmogų? Tai – pagrindinis knygoje „Maša, arba Postfašizmas“ gvildenamas klausimas.

„Tam, kad suvoktume, kodėl tokia žiauri ir nežmoniška yra mūsų epocha, ar nereikėtų įsivaizduoti, kas būtų, jei Hitlerio svajonė apie tūkstantmetinį Reichą būtų išsipildžiusi. Gyvename žiauriame pasaulyje, o literatūros pašaukimas – sąžiningai tą žiaurumą parodyti. Puoselėju daug vilčių, kad šis romanas apie įsivaizduojamą pasaulį ne tik sukrės skaitytojo vaizduotę, bet ir padarys jį geresnį. Kas mes esame? Ką mes mylime? Romane ieškau atsakymų į šiuos amžinus klausimus“, – teigia rašytojas Jaroslavas Melnikas.

Ar įmanoma mus paversti gyvūnais? „Labai lengvai“, - perspėja J.Melnikas. Rašytojas įsitikinęs, kad tai jau vyksta ir mūsų laikais, kur fašizmo idėjos realizuojamos prisidengus demokratija. Aukštesnė politikų ir turtuolių „rasė“ valdo žemesnę rasę, į kurią žiūri beveik kaip į gyvūnus.

Trilerį primenančiame kūrinyje (romane prasideda sąžiningų piliečių kova už tai, kad „storai“ būtų pripažinti žmonėmis; kovotojai priversti bėgti į kalnus) autorius atskleidžia, kaip meilė ir gailestingumas „žemesnei rasei“ gali padaryti galą žiaurumui bei paversti dviveidę visuomenę žmogiška. Todėl „Mašą, arba Postfašizmą“ galima neabejotinai pavadinti ir meilės romanu.

„Jaroslavo Melniko kūrybą kažkas pavadino „gero tyro oro gurkšniu“ lietuvių prozoje. Manau, tai tiesa. Mūsų prozos lauke J. Melnikas stovi užėmęs savo nišą – rašo originalią vyrišką idėjų prozą, gerokai kitokią, nei mums įprasta. Šiame romane gvildenama neįtikėtina laikraščio „Reicho balsas“ korespondento, nuėjusio ilgą dvasinės metamorfozės, praregėjimo kelią, istorija. „Mašą“ skaitai kaip perspėjimą: kas galėtų nutikti, jei būtų paminta žmogiškumo riba ir žengta anapus žmoniškumo“, - sako rašytoja Danutė Kalinauskaitė.

Jaroslavo Melniko knygos, išleistos Lietuvoje ir už jos ribų, sulaukė palankių lietuvių ir užsienio kritikų atsiliepimų. Romanas „Išguitieji iš Edeno“ pasirodė prancūzų kalba vienoje didžiausių Prancūzijos leidyklų. 2012 m. geriausi tekstai iš knygų „Rojalio kambarys“ ir „Pasaulio pabaiga“ buvo išleisti rinkinyje ukrainiečių kalba „Skambink man, kalbėk su manimi“, kuris pateko į „BBC Ukraine“ rengiamą „Metų knygos“ penketuką. 2013 m. rudenį J. Melniko knygą „Tolima erdvė“ išleido tarptautinei korporacijai „Bertelsmann AG“ priklausanti didžiausia Ukrainos leidykla. Romanas iš karto pateko į „BBC Metų knygos 2013“ ilgąjį sąrašą.

2008 m. J. Melnikas gavo Jurgio Kunčino literatūrinę premiją, 2009 m. – pirmąją premiją už geriausią metų apsakymą. Jau ne kartą literatūrologai jo knygas priskyrė prie kūrybingiausių metų knygų. Jos du kartus buvo išrinktos į „Metų knygos“ penketuką (2007 m. – „Pasaulio pabaiga“, 2009 m. – „Tolima erdvė“). 2010 m. jo knyga „Kelias į rojų“ nominuota Europos literatūrinei premijai.