Nauja "MarLenė" verčia žiovauti.

Savaitgalį (gegužės 31, birželio 1 d.) Klaipėdos dramos teatro mažojoje scenoje įvyko Tėjos Dorn pjesės "MarLenė, arba Prūsiški įstabumai" premjera.
Nors prasidėjus vasarai klaipėdiečiai laisvalaikį mieliau leidžia gamtoje, nei teatre, tačiau per premjerą salė nebuvo pustuštė. Kiekvienas naujas pastatymas intriguoja žiūrovus, o šįsyk smalsumą kuteno dar ir tai, kad "MarLenę" režisavo ne teatro žmogus, o rašytojas Sigitas Poškus. Magėjo publikai ir senokai pagrindinių vaidmenų neturėjusių aktorių Elenos Gaigalaitės bei Jūratės Jankauskaitės pasirodymas scenoje, dviejų legendinių vokiečių moterų kino aktorės, dainininkės Marlenos Dytrich ir kino režisierės Lenės Ryfenštal kailyje.
Pjesėje šios herojės pristatomos savo šlovės saulėlydyje, numarazmėjusios ir suvaikėjusios nuo senatvės. Abiems joms - po 90 metų. Tačiau Lenė Ryfenštal (akt. J. Jankauskaitė) - dar guvi, pilna energijos ir idėjų naujiems filmams, o Marlena Dytrich (akt. E. Gaigalaitė) - palūžusi, užsisklendusi savo namuose, prasigėrusi, sunkiai bepasikelianti iš lovos. Todėl veiksmas spektaklyje minimalus. Senių paistalai audžiami apsikoliojimų, prisiminimų, vis dar gyvo dėmesio ir šlovės poreikio turi atskleisti šių dviejų moterų gyvenimo bei karjeros skrydžius ir nuopuolius, nubrėžti vertybių skalę. Tad spektaklio vairas patikėtas aktorių meistriškumui. Tik nuo jų priklauso, ar žiūrovai pusantros valandos sėdės ištempę ausis ir sekdami kiekvieną gestą, ar žiovaudami ir nepadoriai dirsčiodami į laikrodį.
Labai gaila, tačiau per premjerinį spektaklį teko žiovauti. Režisieriaus problema - išskydusi spektaklio struktūra, nesudėlioti esminiai kūrinio vystymosi akcentai, nėra ryškaus konflikto. Todėl scenos plaukia viena iš kitos labai dirbtinai, be motyvacijos.
Analogiška ir aktorių vaidyba. Visą spektaklį neapleido nuojauta, kad vaidinančiosios meluoja, netiki tuo ką sako ir daro scenoje. Kodėl? Mažytis pavyzdys. Marlena tris kartus apšaukia Lenę naciste. Du kartus ji į tai nereaguoja, trečią kartą - sukelia isteriją, puola mušti varžovę. Įtampa neužauginta - todėl vaizdas graudžiai juokingas.
Marlenos Dytrich vardas automatiškai asocijuojasi su dainomis. Kiekvienas žiūrovas eidamas į spektaklį apie šią moterį tikisi išgirsi bent vieną jos dainą. M. Dytrich dainų įrašai, aranžuoti S. Šiaučiulio "MarLenėje" nuskambėjo du kartus - spektaklio pradžioje ir pabaigoje. Bent keturias dainas su instrumentine fonograma gyvai atliko aktorė E. Gaigalaitė ir visus keturis kartus bebalsis, viena nata pro šalį einantis jos dainavimas erzino žiūrovus. 90-metės Marlenos balsas gali būti ne toks tobulas, kokį mes žinome iš jos legendinių dainų, tačiau net ir visiškai susenęs, degradavęs žmogus niekada nepraranda klausos.
Vizualinis spektaklio apipavidalinimas, sukurtas vilnietės dailininkės Birutės Ukrinaitės bei apšvietimas - bene labiausiai pavykusi šio spektaklio dalis. Visą jo trukmės laiką gali apžiūrinėti skoningą aktorės kambario netvarką scenoje - ant sienos prikabintus buvusių meilužių portretus, dėžutes po jais, minkštais kailiais papuoštą lovą ir gražinimosi reikmenis ant veidrodžio. Tik kairiąjame scenos pakraštyje prikabinta eilė senų drabužių atrodo lyg būtų likusi iš kito spektaklio, nes per visą vaidinimą prie jų niekas taip ir neprisiliečia, niekas apie juos net nekalba.