Narūnas Lendraitis: "Reikia jausti, kuo ir kaip gyvena kultūros žmonės"

Klaipėdos savivaldybė Jus prisiviliojo iš Neringos turbūt dėl ryškaus Jūsų potencialo, iniciatyvumo bei patirties. Ar dėl to, kad į Jus buvo dedama daug vilčių, nebuvo moraliai sunku eiti šias pareigas ir nenuvilti tų, kurie Jumis pasitiki? Juk tai atsakingas žingsnis, atsižvelgiant į tai, kad klaipėdiečiai įtariai vertina miesto kultūros politiką.

Na, neslėpsiu, iš tikrųjų buvo sunku. Puikiai atsimenu, kai 2012 metų pabaigoje man paskambino Nijolė Laužikienė ir pasiūlė tarnybinio kaitumo būdu eiti šias pareigas. Aišku, man tai buvo šiek tiek netikėta, juk tiek Neringos savivaldybė, tiek bendruomenė, kuriai aš priklausiau, yra maža ir kompaktiška. O Klaipėda - didmiestis, uostamiestis, į kurį žvelgdavau su tam tikra pagarba. Čia gausu miestą reprezentuojančių renginių, galimybių, egzistuoja didelis potencialas... Neslėpsiu, tai iš pradžių mane glumino, slėgė.

Buvo etapas, kai, maniau, atsisakysiu šio pasiūlymo. Neringos savivaldybėje man viskas buvo pažįstama, nes kultūros administratoriumi dirbau beveik 14 metų. Vis dėlto jau trejetą metų gyvenau Klaipėdoje ir kasdien tekdavo važiuoti į Neringą ir tai mane paskatino priimti pasiūlymą.

Galvojau, ateisiu, pabandysiu, pasižiūrėsiu, kaip seksis. Neslėpsiu, vyko privatūs pokalbiai su meno žmonėmis iš Klaipėdos. Klausiau, kokia čia yra situacija, koks yra miesto valdžios požiūris į kultūrą. Vėliau vyko pokalbiai su meru, vicemeru, administracijos direktoriumi, departamento vadove N. Laužikiene. Ten jie įvardino esmines problemas ir būtinus pokyčius.

Atsakomybės našta tikrai slėgė, neslėpsiu. Juk, atėjęs į naujas pareigas, visuomet sieki patenkinti vadovo lūkesčius. Pirmos dienos buvo tikrai ypač sudėtingos dėl to, kad jau buvo suplanuotas kultūros biudžetas ir pokyčių padaryti buvo beveik neįmanoma.

Klaipėdos savivaldybėje dirbate jau pustrečių metų. Kokie esminiai skirtumai šiandien matyti tarp Neringos ir Klaipėdos kultūrinio gyvenimo bei kultūros politikos?

Visų pirma, Kuršių nerija yra UNESCO saugoma teritorija, kurortas. Visa Neringa gyvena nuo iki turistinio sezono. Natūralu, kad jos kultūros politika pasižymi tuo, kad yra orientuota ne tik į vietos bendruomenę, kurią realiai sudaro tik 2500 gyventojų, bet labai rimtai žiūrima ir į turistus. Neringoje jau nuo 1995 metų, kai mero pareigas ėjo Stasys Mikelis, kultūrai buvo skiriamas ypatingas dėmesys.

Dera pabrėžti, kad čia kultūrai yra skiriama apie 8 procentus savivaldybės biudžeto, o Klaipėdoje šis skaičius yra žymiai mažesnis - apie 2,6 procento. Nors šis skaičius mūsų visų bendro darbo dėka po truputį didėja. Vis dėlto toks žymus skirtumas yra pateisinamas. Juk, pavyzdžiui, Neringoje nėra tokio didelio švietimo įstaigų tinklo, būtent todėl ši Savivaldybė gali skirti daugiau biudžeto lėšų kultūrai.

Dar kaip skirtumą būtų galima įvardinti tai, kad Neringoje susiformavo labai graži verslo ir kultūros sektorių bendradarbiavimo tradicija. Vietos verslininkai, kurie dirba turizmo paslaugų sektoriuje, yra suinteresuoti bendradarbiauti su Savivaldybės ir nevyriausybinėmis kultūros įstaigomis. Nes nuo bendro darbo priklauso viešojo maitinimo įstaigų, viešbučių užimtumas bei apskritai verslo sėkmė.

Klaipėdoje būtent to ir pasigedau. Čia trūksta sąveikos tarp verslo ir kultūros sektorių. Taip pat reikia įvertinti ypatingą geografinę Klaipėdos padėtį - juk ji yra tarp dviejų kurortų, Palangos ir Neringos. Dėl to reiktų rimtai pagalvoti ir apie viso regiono turizmo plėtrą.

Jūs buvote įvardintas kaip iniciatyvus ir kūrybiškas žmogus. Kokių konkrečių permainų siekiate Klaipėdos kultūros gyvenime?

Pirmas rimtesnis žingsnis, atėjus į šią poziciją, buvo sudaryti darbo grupę kultūros kaitos gairėms parengti. Prie šio didelio dokumento dirbo Kultūros ir meno tarybos atstovai, nevyriausybinių organizacijų įgalioti asmenys, valstybės, miesto Savivaldybės kultūros įstaigų darbuotojai...

BAIMĖ. "Atsakomybės našta tikrai slėgė, neslėpsiu. Juk, atėjęs į naujas pareigas, visuomet sieki patenkinti vadovo lūkesčius", - taip, vos pradėjęs dirbti Klaipėdos savivaldybėje, jautėsi N. Lendraitis.

Tai buvo labai ilgas procesas, trukęs maždaug pusantrų metų, kadangi reikėjo išnagrinėti masę dokumentų, Savivaldybės strateginės plėtros planą, kasmetinės veiklos programą. Buvo aiškinamasi, ar teisinga kryptimi judama, ar reikia korekcijų, kitų sprendimų ir pan. Pradžioje apimtis buvo labai didelė - apie 20 puslapių, tačiau vėliau ji buvo sumažinta iki 12. Dabar ten sudėta pati esmė, esencija, kaip turėtų būti vystoma miesto kultūra 2015-2020 metais.

Šiame dokumente ir buvo sudėtos pagrindinės problemos, kurias reikėtų spręsti. Tarp jų, kaip jau minėjau, tarpsektorinis bendradarbiavimas, finansavimo didinimas, fizinės infrastruktūros tvarkymo darbai - fachverko architektūros komplekso tvarkymas, bibliotekos veiklos optimizavimas...

Taigi, kultūros kaitos gairės ir buvo sukurtos tam, kad parodytų visiems kultūros "lauko" dalyviams, kokia linkme miestas juda.

Šiais metais kultūriniam savitumui puoselėti bei kultūrinėms paslaugoms gerinti dalinį finansavimą gavo XXI Klaipėdos pilies džiazo festivalis, tarptautinis šiuolaikinio meno festivalis "Plartforma", "Muzikinis rugpjūtis pajūryje", "Klaipėdos muzikos pavasaris" bei tarptautinis gatvės teatrų festivalis "Šermukšnis". Kodėl nusprendėte finansavimą teikti būtent šiems festivaliams? Kodėl tarp išrinktųjų nėra vieno iš labiausiai Klaipėdą reprezentuojančių festivalių - Jūros šventės?

Kai aš pradėjau dirbti, vis dar veikė sena reprezentacinių festivalių atrankos tvarka. Tačiau ji nebuvo labai gera, kadangi trejiems metams į priekį buvo patvirtintas festivalių sąrašas bei jiems nustatytas finansavimas. Iš tikrųjų taip būti negali, todėl mes keitėme tvarką. Nuo praėjusių metų reprezentacinių festivalių atranka vykdoma dviem etapais: statuso suteikimu, kai vertinami paraiškų teikėjų projektai, bei lėšų paskyrimu.

Pirmajame etape Jūros šventei reprezentacinis statusas buvo suteiktas. Tačiau tuomet, kai sprendimas atėjo į Tarybą, vis dėlto nuspręsta, kad tiek šį festivalį, tiek laivų paradą reikia "išimti" iš šių renginių sąrašo ir priskirti prie naujos, vėliau atsiradusios jūrinę kultūrą puoselėjančių renginių grupės. Čia Jūros šventė ir gavo dalinį finansavimą.

Jūros šventė - ypač laukiamas, tačiau nevienareikšmiškai vietinių gyventojų vertinamas festivalis. Sakoma, kad jo metu į Klaipėdą įvažiuojančių automobilių srautas prilygsta išvykstančių iš miesto. Kokius Jūs matote šios šventės trūkumus ir stipriąsias puses? Galbūt turite idėjų, kaip patobulinti šį renginį?

Žinia, Jūros šventė turi ilgametes tradicijas. Juk ji buvo pradėta rengti dar tarybiniais metais. Tačiau paskutiniu metu ši šventė pradėta tapatinti su nelabai gražiais dalykais: pigia pramoga bei alumi. Vienoje priešrinkiminėje retorikoje esame girdėję nemalonų sutapatinimą, kad Klaipėdos kultūra yra tolygi Jūros šventei. Aš su šiuo teiginiu šimtu procentų nesutinku.

Pradėjęs dirbti, stengiausi įsigilinti į šią situaciją. Kalbėjomės su vadovybės atstovais, kultūros žmonėmis, kad reikia keisti Jūros šventės veidą. Ir kaip tik sutapo aplinkybės, kad po poros mėnesių, kai pradėjau dirbti, įvyko konkursas į "Klaipėdos švenčių" vadovo poziciją, kurį laimėjo Romandas Žiubrys. Mes abu buvome nauji ir mūsų nuomonės šiuo klausimu sutapo, kad Jūros šventė nėra tik pigi pramoga ir kad reikia ją tobulinti.

Šiandien ši situacija palaipsniui yra keičiama. Juk ši šventė turi kelti pasididžiavimą miesto gyventojams, kultūros ir meno žmonėms, kurie joje dalyvauja, kurie kuria. Norisi, kad čia būtų galima atrasti aukšto lygio meno renginių, jūrinės kultūros apraiškų.

Mes stengiamės įdiegti daug naujovių ir tikimės, kad šiais metais Jūros šventė bus kur kas kokybiškesnė ir įdomesnė. O ateityje sieksime pritraukti daugiau užsienio artistų ir stengsimės, kad ji taptų viena didžiausių ir patraukliausių ne tik Lietuvos, bet ir Pabaltijo švenčių.

Vytauto Didžiojo universitete įgijote religijos mokslų bakalaurą, o Vilniaus universitete - teisės magistrą. Kuo šios iš pažiūros visiškai nesisiejančios specialybės Jums yra naudingos darbe ir kodėl pasirinkote būtent šias kryptis?

Tai turbūt nulėmė gyvenimas. Dėkoju Dievui ir aplinkybėms, kad studijuojant religijotyrą man teko pažinti įdomias asmenybes, susidraugauti su pranciškonais. Bakalauro studijų patirtis, gyvenimas Kretingoje, bendravimas su vienuoliais, jaučiu, paliko ryškų pėdsaką širdy.

Filosofija ir teologija - fundamentalūs, bendražmogiški dalykai, kurie plečia akiratį. Tokio plataus požiūrio dėka iškart po studijų turėjau galimybę ateiti į kultūros sektorių ir eiti administratoriaus pareigas.

Tačiau jau po ilgesnės pertraukos nusprendžiau, kad reikia gauti teisės diplomą. Nežinau kodėl, bet jau ilgą laiką tai buvo mano užslėpta svajonė. Per daug nieko nesitikėdamas pridaviau dokumentus ir įstojau. Darant pertraukas, sukandus dantis, žodžiu, per didelius vargus - juk turėjau ir šeimyninių įsipareigojimų - aš šias studijas baigiau.

Kaip kultūros administratorius aš dirbu su teisės aktais. Todėl žinios, kurias gavau studijuodamas, man yra labai naudingos. Taip pat žinoti, kaip funkcionuoja viešojo administravimo sistema, yra išties naudinga. Tenka ir kolegas konsultuoti darbo teisės, civilinės bei viešųjų pirkimų teisės klausimais.

Kokia Jums meno kryptis yra arčiausiai širdies?

Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje pradėjau lankyti folkloro ansamblį, kurio pamatas buvo Liudviko Rėzos rinktos Pamario krašto dainos. Taip atsirado susidomėjimas Mažosios Lietuvos etnine kultūra. Taip pat tuo metu lankiau ir bažnytinį chorą.

Studijų laikais dainavau chore "Juoda - balta", kurio repertuaras buvo juodaodžių religinis folkloras. Vėliau, dirbant Neringoje, a cappella vadovas pakvietė prisijungti, pagroti kontrabosu, nors tai iki šiandien darau iš klausos (natų nepažįstu).

Na, mane turbūt galima būtų vadinti liaudininku. Tačiau taip pat mėgstu chorinę muziką, džiazą, etninę kultūrą. Dirbant Neringoje teko susidurti ir su daile - šiuolaikine tapyba. Tačiau tai nereiškia, kad nemėgstu kitų meno sričių, tikrai nesu "sausas" administratorius.

Vadovauti miesto kultūros plėtrai - neabejotinai atsakingas, daug jėgų atimantis darbas. Jūsų pusėn sminga visos klaipėdiečių nepasitenkinimo bei kritikos strėlės. Kaip kovojate su jomis?

Su laiku, liaudiškai tariant, "užauga" oda. Nesakau, kad viskas iš mano ir mano kolegų pusės padaroma šimtu procentų gerai, tik žmonės to nesuvokia.

Taip, kartais kritika būna nepagrįsta ir nepamatuota, tačiau dažnai reikia į ją rimtai įsiklausyti. Pavyzdžiui, buvo kilęs nepasitenkinimas iš miesto jaunimo teatrų, kodėl finansavimą gauna tik Valentino Masalskio teatras. Į šią pastabą buvo įsiklausyta ir mes pakeitėme tvarką. Šiandien finansavimą galės gauti visi teatrai, kurie turi teatro statusą.

Negali būti taip, kad kultūros administratoriai dirba sau ir neįsiklauso į kitų nuomonę. Reikia visada jausti aplinką, kuo ir kaip gyvena kultūros žmonės.

Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

Klaipėdos gyventojams palinkėčiau dar labiau didžiuotis ir mylėti savo miestą, kultūros ir meno kūrėjus, kurie čia gyvena. Taip pat lengviau atrasti kelią į kultūros įstaigas ir jose dažniau lankytis. Juk Klaipėdą garsina ne tik sporto klubai, komandos, bet ir kultūros ir meno žmonės. O kūrėjams palinkėčiau labiau didžiuotis savo pašaukimu bei tuo, kas jie yra.