Narpliotoja tarp Sutkaus fotografijų

Narpliotoja tarp Sutkaus fotografijų

Nesunku įsivaizduoti parodą, kurioje garsusis Antanas Sutkus eksponuoja savo fotografijas podraug su dailininkės žmonos Rimos Sutkienės apipavidalintomis knygomis - kiekvienas knygų dailininkės darbas, ar tai būtų solidi monografija, ar mados albumas - išskirtinis, vertas, kad pamatytum, tačiau Sutkienės papuošalai šalia Sutkaus ir ne kokiam pakraštyje, o Vokietijos sostinėje, nors intrigavo, bet ir kėlė klausimų.

Kol nepamatei jos juvelyrikos. Ir nepasakei sau, kad žmogus, daug reikalaujantis iš savęs vienur, sakysim, įvaizdindamas knygą, nepameta šitos savybės ir ėmęsis kitko, sakysim, siuvinio ar juvelyrikos.

Berlyno centre įsikūrusioje galerijoje "Trofėjas" tebeveikia spalio vidury atidaryta A.Sutkaus fotografijos ir R.Sutkienės papuošalų paroda "Tau". Tai bene pirmoji ekspozicija, kai šalia garsiausio Lietuvos fotomenininko darbų įsipaišo tegu ir meniški, bet kitokio, sakykim, žanro kūriniai. Dar tik keleri metai, kai R.Sutkienė, profesionali dailininkė grafikė, kuria originalius vienetinius papuošalus ir objektus iš juvelyrinės vielos, pristatydama juos prekės ženklu "Adele", tačiau jau šiandien juos gali vadinti išskirtiniais.

R.Sutkienė yra apipavidalinusi dešimtis solidžių knygų, fotografijos metraščių, monografijų ir albumų. Štai keli iš jos darbų - "Lietuvos mada", "Vilnius. 1944. Jano ir Janušo Bulhakų fotografijų archyvas", „Spalvų ir garsų dialogai. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir amžininkų kūryba", "Vilniaus elegijos. Boleslovos ir Edmundo Zdanovskių fotografijų kolekcija", "Kasdienybės archyvai 1969-1993", "Antanas Sutkus. Retrospektyva"...

Iš mūsų susitikimo, vykusio A.Sutkaus archyve, šalia daugybės stalčių su peržiūrėtais ir dar neperžiūrėtais negatyvais, pateikiu kelis dailininkės pasakojimų fragmentus.

APIE KNYGĄ. "Paskutinė mano apipavidalinta knyga pasirodė gal 2010 metais ir šiuo atžvilgiu mano stalas šiandien tuščias. Per tą pauzę knygų leidėjai mane tikriausiai bus pamiršę, nors šiaip aš ir nebuvau iš populiariųjų. Gal dėl savo pavardės, gal dėl to, kad nemokėjau daryti pigios knygos. Mano honorarai nebuvo dideli, bet aš visada norėdavau, kad kiekviena knyga būtų truputį kitokia, kad jos įrišimas būtų kitoks, kad ją būtų malonu paliesti. Žinoma, jei nori padaryti daiktą, kuris atlieptų turiniui, kurį būtų malonu vartyti ir matyti, negali naudot pakaitalų (jei priešlapis juodas, tai jis turi būt gimęs juodas, o ne dažytas), o tikri dalykai yra brangūs."

APIE MOKYKLĄ. "Esu senosios mokyklos, teigusios, kad žmogui būtina turėt savo siaurą specializaciją ir mokėt padaryt vieną daiktą labai gerai, o ne visus - gerai, šalininkė. To aš ir mokiausi Dailės institute, ir studijos, man, mergaitei iš provincijos, davė labai daug. Mums dėstė dailės meistrai Kučas, Gibavičius, Galkus, Petrulis - visi senieji stulpai, ant kurių ir laikėsi tuometė ir gal net dabarties dailė. Net bendravimas su jais, net menkiausia pastabėlė man buvo svarbi. Mokiausi grafikos, bet net menkiausią tapybą dėsčiusio Petrulio patarimą dėl kompozicijos ar dėl spalvos sugerdavau kaip kempinė, nes man trūko specialių žinių. Daryt vieną darbą gerai man padeda ir ta aplinkybė, kad dvidešimt metų gyvenu tarp fotografijų ir dar vienas mano mokytojas yra Sutkus. Antano kompozicijos, kurias matau kiekvieną dieną, mane tiesiog šokiruoja: kaip galima iš intuicijos šitaip tobulai komponuot kadrus - aš to meno mokiausi, o jis niekur nesimokė kompozicijos."

APIE SUTKŲ. "Pirmoji dienos pusė skirta A.Sutkaus archyvui, korespondencijai, bendravimui su lankytojais, kurių šiemet, Sutkaus jubiliejiniais metais, buvo ir tebėra labai daug. Atvyksta daug žmonių ir iš užsienio (kai kurie iš jų - tiesiog pamatyti Sutkaus), žurnalistų, daug parodų kuratorių. Sakyčiau, Brazilijos žiūrovas kur kas laimingesnis už lietuvį, nes per porą metų ten vyko šešiolika parodų, o Vilniuje nuo 2009-ųjų tik viena. Šią vasarą per jubiliejinę Sutkaus parodą "Vartų" galerijoje mačiau, kaip žmonėms įdomu, kaip jie eina prie Antano, kaip dėkoja, kad parodė jų praeitą laikmetį; jie į fotografijas žiūri ne kaip į meną, bet kaip į savo jaunystės liudijimą; Sutkus jiems yra žmogus, kuris įamžino jų jaunystę... Tokį pat santykį buvau stebėjusi ir "Vilnius’Art" parodoje ir pamaniau, kad Lietuva yra nuskriaudusi save, kad taip retai jį teparodo, kad, sakykim, neturi nuolatinės jo ekspozicijos, kad Nacionalinėje galerijoje jis yra pristatomas viena ar dviem fotografijomis, ir tų pačių rasti negali, nors Sutkus yra tapęs Lietuvos fotografijos sinonimu. Manau, kad Lietuvos žiūrovas nuskriaustas, kad, turėdamas tokį autorių Lietuvoj, jo visai nemato. Labai gerai, kad šiuolaikiniai menai yra eksponuojami įvairiose erdvėse, bet akiai trūksta prisiminimo iš praėjusių laikų. Su malonumu didžiulėje erdvėje pasižiūrėčiau, sakykim, Rakausko ar kitų meistrų retrospektyvą nuo pačių seniausių fotografijų. Aš jų darbus žinau, bet nemačiau jų eksponuotų. Manyčiau, kad tai kultūros sklaidos klaida; juk senoji fotografija yra jungtis net šiuolaikinei fotografijai."

APIE JUVELYRIKĄ. "Gal aš ir panaši į visuomenišką moterį, tačiau iš tiesų esu mezgėja, siuvinėtoja, narpliotoja, siuvėja; tik batų nemoku siūt, mokėčiau ir tuos siūčiau. Kadaise siuvinėjau, labai daug nėriau (Antano kambariui nunėriau užuolaidas), močiutė buvo audėja, tetos mezgėjos, siuvėjos, nėrėjos - visa giminė iš mamos pusės nuo prosenelės linkusi į rankdarbius. Esu išsaugojusi savo prosenelės nėrinių: aišku, drobelė jau išskydusi, nebegyva, o nėrinys dar gyvas... Juvelyrinė vielutė į mano rankas pakliuvo gan atsitiktinai. Iki tol maniau, kad gal imsiu siūti; nors konstruot nemoku, siūt moku profesionaliai, gražiai, o papuošalų kurt nei kūriau, nei galvojau apie juos. Tiesa, studijų metais, kai nebuvo kuo puoštis, būdavo, tai karoliukus, jei kas dovanoja, suveri kitaip, tai auskarus pasidarai. Susidomėjau papuošalais prieš kelerius metus, kai kartą Santariškių ligoninėje moterims bežiūrinėjant rankdarbius sužinojau, kad esama kūrinėlių ir iš vielos. Nors internete juos išvydusi kiek nusivyliau, bet nusprendžiau, kad medžiaga gera: emaliuota vario vielutė nesulūš, nesurūdys ir nesupus. Pirmą vielutę nusipirkau Gariūnuose, pirmus darbelius narpliojant, visi pirštai buvo kruvini. Atradau savo nėrimo būdą, "makaronu" jį vadinu, užpatentavau ir dabar siunčiuosi medžiagą jau iš Anglijos. Dabar jeigu mane paliktų vieną dviem savaitėms ir jei nereikėtų ruošti valgio, atsakinėt į telefono skambučius ir eiti į visuomenę, tai grįžę rastų toje pačioje vietoje ir su narpliu rankose. Narplioju vielutes kasdien, ir benarpliodama išeinu į kitus matavimus - jos man kaip meditacija. Neriu auskarus, apyrankes, kaklo papuošalus, esu padariusi ir kelis objektus, kaip aš sakau, niekam nereikalingus daiktus, kurių, keista, kai kam ima ir prisireikia. Buvau pirštinę nunėrus, ji buvo tapusi savotišku "Adele" atpažinimo ženklu, o Berlyne, parodoje, girdėjau, ją kažkas ėmė ir nupirko. Žinoma, darbas nėra nei lengvas, nei greitas, reikalauja didelės kantrybės ir biznio iš jo nepasidarysi."

Parengta pagal savaitraštį "Respublika“

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder