Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vitalijus Mazūras: Visą gyvenimą dirbęs ne už algą

Nacionalinė kultūros ir meno premija Vitalijui Mazūrui skirta „už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu, už kūrybos sąsają su etnine lietuvių pasaulėjauta“. Suformuluota preciziškai tiksliai, išsamiai, su puikiu žinomo scenografo ir režisieriaus kūrybos išmanymu. Ta formuluotė buvo tarsi kelrodė žvaigždė, kalbinant menininką „Lėlės“ teatre, kur jis jau 18 metų - tik svečias. Bet vis dar eina jo spektakliai: „Lakštingala“, „Bitė Maja“, „Jūratė ir Kastautas“.

- Iš kur jūs toks ypatingas, nepanašus į kitus? Kur jūsų šaknys?

- Gimiau Lietuvos viduryje, Šiaulių apskrityje, Šiaulėnų valsčiuje, Šiaulaičių kaime. Iš devynių vaikų užaugome aštuoni. Septyni broliai ir sesuo Elenytė. Aš, vyriausias, beveik visus auginau, vos pats paūgėjęs. Nuo mūsų šulinio - per pelkes, gyvatynus ir spanguolių raistą - Šiluva matosi. Nuo seno garsėjusi Šilinių atlaidais. Į atlaidus tėvas paveždavo arkliais iki Tytuvėnų, o iš ten - pėstute. Kai jau pasimato koplyčia - keliais.

Kol baigiau vidurinę - pėsčias Žemės rutulį apėjau. Iki mokyklos - septyni kilometrai. Pavasarį perjoti užlietas pievas tėvas arklį duodavo. Perjojęs pavarydavau jį namo. Grįždamas laukiu, gal kas paveš. Jei nieko nesulaukdavau, pareidavau šlapias iki juosmens.

- Ar prisimenate karą?

- Viską prisimenu. Atėjęs kaimynas sako: pasaulinis karas prasidėjo. O aš, šešiametis, žiūriu pro langą: raudona saulė leidžiasi. Nesuprantu, kodėl tas karas „posaulinis“... Prisimenu kiemą, pilną kulkosvaidžių, patrankų. Nuo mūsų trobos - žvyruotas kelias. Ėjo ir ėjo juo rusų kareiviai, traukdami „Volga, Volga, mat rodnaja...“

Ir trėmimus prisimenu. Prieš karą tik stambiuosius ūkininkus trėmė, o jau po karo... Šiaulaičiuose iš 42 sodybų tik 20 liko. Būdavo, atvažiuoja stribai, tai tėvas - į sijoną, užsiriša skarelę ir per kiemą į bunkerį. O mes - tada jau penki buvome - žviegiame kaip paršeliai. Kai dabar laikraštyje perskaitau „veža“ (prekes, maistą, kurą...), vien nuo to žodžio nusmelkia.

- Ar išliko gimtieji namai?

- Tik keli ūkiniai pastatai. Ir troba, ir klojimas sudegė. Liko žibalinė lempa, kabojusi ant obels šakos. Tai aš tokią pat „Raudonligėje“ pakalbinau...

- Sigito Gedos pjesė apie stribų nusiaubtą kaimą - tai ir jūsų vaikystės prisiminimai. O Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukra“? Apkeliavusi lėlininkų festivalius, surinkusi krūvas prizų, padariusi perversmą lėlių teatre - kas jums pačiam yra „Eglė žalčių karalienė“, viena archajiškiausių, paslaptingiausių lietuvių liaudies pasakų?

- Mane ji visą amžių persekiojo, esu pastatęs net tris versijas. Toje pasakoje - visa mano vaikystė. Būdavo, bobulytė vos ne kas vakarą prieš vakarienę - pasakas. Ir vis liūdnas, verksmingas. „Eglė“ - su ašaromis. „Sigutė“ - su ašaromis. „Ožka ir septyni ožiukai“ - su ašaromis. Klausomės tų pasakų ir verkiam įsikniaubę į pagalves. Bet po to paverkimo taip gera... Tada jau vakarienė - pupos su bulvėmis.

- Kaip manot, iš kur ta tragiška mūsų tautos pasaulėjauta?

- O kad ant kelio visiems. Nei per Taliną, nei per Rygą Napoleono kariuomenė netraukė. Per Vilnių. Per Kauną. Per mano kaimą šeštoji Frydricho Pauliaus armija važiavo. Šiaulaičiai nuo Dubysos - vos penkiolika kilometrų. Visi garsai, visi dundesiai pasiekdavo. Prisimenu, visai visai pažeme - vokiečių lėktuvai. O mes kieme laikom virš galvų baltas paklodes. Gyvenom karo lauke. Kiek invalidų liko! Iš tėvo gaudavau pylos už tai, kad kaimynų vaikas susisprogdino. Profilaktika.

Todėl ir mano spektakliai tokie. Dariau tai, ką tėvai, seneliai įskiepijo, kuo kvėpavau nuo vaikystės. „Jūratėje ir Kastaute“ motina sūnų žiūrovų akyse ir pradeda, ir pagimdo. O kai šis rėkia užgimęs, ji tildo: nerėk, visa tauta taip gimsta.

- Ir vėl ne romantiška Maironio baladė, Salomėjos Nėries poema, o juodas mazūriškas realizmas.

- Teisingai, juodas. Daiva Čepauskaitė pjesę vaikams parašė, o aš pagalvojau: kodėl neperdirbus suaugusiems. Kai važiuodavome gastrolių, į festivalius, savo juodas kėdes žiūrovams veždavomės, juodą užtiesalą scenai - kad neblizgėtų iščiustyti parketai, nešviestų baltos kėdės. Mūsų estetikai tokie šviesą refleksuojantys dalykai netinka.

- Gaudavot per galvą, kad spektakliuose mažai optimizmo, tikėjimo šviesiu rytojumi?

- O kaipgi. Tu vargšas, tu durnas, bemokslis, nieko neišmanai apie režisūrą. Anais laikais režisierių lėlininkų išvis nebuvo. Siuntė mane į Maskvą, į aukštuosius režisūros kursus Gogolio teatre. Toookia tamsuma! Vėliau paštu diplomą atsiuntė - tokį sulankstytą lapelį.

- Dramos režisierius ir lėlininkas - tai labai stipriai ne tas pats?

- Labai stipriai ne tas pats.

- O kad esat diplomuotas scenografas?

- Atvirai sakant, to, ką davė institutas, man teatre neprireikė. Daugiau išmokau dirbdamas su Miltiniu, Gaidžiu. Iš Tagankos teatro, į kurį bėgdavau būdamas Maskvoje.

- Jei ujo direktoriai, gal palaikė aktoriai?

- Ne. Kaliausi ir su vienais, ir su kitais. Mane iš to teatro varė ir varė. Kiekvienais metais.

- Už ką?

- Kad kolektyvas nepatenkintas. Rašo ministerijai skundus: per daug iš mūsų reikalauja. Aš pats - ir už dailininką, ir už butaforą, ir už siuvėją. Visi raktai pas mane. O tos algos - 125 rubliai. Bet visą gyvenimą dirbau ne už algą. O kad be to darbo negaliu.

- Už tai buvote vertinamas pasaulyje. Festivaliuose prizus skynėte.

- Visi taip ir sakė: ai, jis festivaliams daro. Dešimt metų kovojau, kad lėlių teatras pakiltų į kitą lygį. Kad lėlė aktoriui būtų kaip smuikas. Turi jį prakalbinti. O jie nei mokėjo, nei norėjo. Buvo įpratę spektaklius varyti pagal fonogramą. Siūliau išeiti į gyvą planą. Priešinosi. Nes išėjęs pasijunti prieš žiūrovą nuogas. Nebėra saugios širmos, už kurios sėdėdamas viena ranka judini lėlytę ant pagaliuko, kita kortomis plieki arba alaus butelį laikai. Kartą vienoje mokykloje ta širma nugriuvo, o už jos - ir tas alus, ir tos kortos... Visa salė plojo atsistojusi.

- Pavyko pritraukti į „Lėlės“ teatrą ne vieną rašytoją. Jums pjeses rašė Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Violeta Palčinskaitė, Daiva Čepauskaitė...

- Ir už tai gavau per galvą - kad tarybinės dramaturgijos nestatau. Tų iš Maskvos siunčiamų pasakaičių apie vabaliukus, varlytes, kiškučius... Varė į Maskvą pasimokyti, kaip visa tai reikia statyti.

- O kai pasakodavote, ką matęs festivaliuose - kad pasaulyje kitaip...

- Po vieno tokio pasakojimo direktorius padarė savo išvadą: aš taip ir žinojau! Durniaus niekur negali leisti. Ir išvarė iš teatro. Parašė įsakymą, kad laisvas.

Bet jau kitą dieną į Kauno lėlių teatrą pasikvietė Ratkevičius. Ir Jaunimo teatras mažąją salę pasiūlė. Bet ilgainiui pasidariau jiems našta. Vos sulaukė mano pensinio amžiaus - ir atsisveikino.

- Jums reikia būti nepriklausomu kūrėju.

- Toks dabar ir esu. Tris spektaklius iš eilės pastačiau Kopenhagoje. Turime su žmona, aktore, savo lėlių teatrą ant ratų.

- Kaip Antanas Markuckas?

- Kaip Markuckas. Tik jo vežimą arkliai traukia, mudu - automobiliu. Jei į užsienį - lėktuvu. Tada jau svarbu, kad dekoracijos neviršytų 40 kilogramų...

- Žinoma, lankote darželius, mokyklas... Kiek džiaugsmo: teatras atvažiavo!

- Šiandien jau ne taip, kaip senais laikais. Visi visko persisotinę, vaikai su aukštuoju televiziniu išsilavinimu. Bet ir vėl - pedagoginė direktorių cenzūra. Raudonkepurė, pavyzdžiui, negali močiutei pintinėlėje šalia pyrago kepaliuko nešti vyno butelį (kaip parašyta Šarlio Pero pasakoje). „Ko mes vaikus išmokysime!“ Teko pakeisti gira. Toj mūsų pedagogikoj dar tiek absurdo, tiek pasenusių prietarų!

- „Lėlės“ teatras jums - vis tiek namai - pragarai, be kurių negerai. Ką norėtumėte jame parodyti, jei apdovanojimo proga būtumėte pakviestas surengti kelių spektaklių retrospektyvą?

- Nedaug. Užtektų Kaune statytos „Eglės žalčių karalienės“, Sigito Gedos „Ak, vija, pinavija“ ir „Raudonligės“, Joachimo Knauto „Lakštingalos“, Marcelijaus Martinaičio „Žemės dukros“ ir Daivos Čepauskaitės „Jūratės ir Kastauto“.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"