Muzikinio teatro kronikoje artėja nauja pradžia

"Muzikinio kelto" idėja ir pirmasis tokio pobūdžio festivalis, profesionaliajai lietuviškai operai skirtas festivalis "Opera.lt", baroko muzikos, nacionalinių veikalų propagavimas, klasikinės muzikos žvaigždžių koncertai teatre, kurio sąlygos yra mažiau nei kuklios. Greta šito - įtampa teatre, pratrūkstanti darbuotojų protesto akcijomis, interneto komentarų pliūpsniais bei teismo procesais.

A. Žigaitytė-Nekrošienė nelinkusi atvirauti, ar ketina teikti savo kandidatūrą praėjusią savaitę Kultūros ministerijos paskelbtam Klaipėdos muzikinio teatro vadovo konkursui, paraiškų lauksiančiam iki spalio 29-osios. Tačiau jeigu apsisprendus tam ją ir vėl lydės sėkmė, A. Žigaitytė-Nekrošienė norėtų viską pradėti iš naujo - ne nubraukusi praeitį, o žengusi į naują pakopą.

Papasakokite, kaip pavyko penktadienį po spektaklio surengta diskusija apie jūsų naujausią darbą - operą-fantasmagoriją "Frank'Einstainas - XXI amžius". Kokiomis įžvalgomis nustebino bei nudžiugino žiūrovai?

Diskutuoti ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje apskritai žmonės nelinkę. Nūdienos lietuvių dramaturgijos sutiktuves rengiame jau trečiąjį kartą. Ankstesnes diskusijas - pristatant V. Bartulio "Aušrinę" ir G. Kuprevičiaus "Veroniką" - rengėme prieš premjeras. Tada atrodė, kad publika dar neturi ko klausti, neturi pamąstymų. Šį kartą specialiai pakvietėme tikslinę grupę - įvairių Klaipėdos universiteto fakultetų dėstytojus ir studentus. Tačiau rezultatas tas pats - gausiai susirinkę į pristatomąją konferenciją, po spektaklio išsakyti savo minčių liko tik keli dėstytojai.

Akivaizdu, kad kol kas mūsų klausytojai labiau linkę išklausyti, o ne diskutuoti.

Tikiuosi, kad II lietuvių operos festivalis "Opera.lt" tęs pradėtas diskusijas ir po truputį įprasime kalbėti apie tą tikrai įdomų, sudėtingą, visapusiško išprusimo reikalaujantį žanrą - operą. Turiu minty operą visomis pačiomis plačiausiomis žodžio reikšmėmis, aprėpiančias visus muzikinės dramos raiškos būdus (operetę, miuziklą, operą, šokį, spektaklius vaikams ir etc.).

Konkursą eiti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pareigas laimėjote su programa, kurioje figūravo siekis pastatyti Klaipėdoje naują teatrą.

Kai dėsčiau konkurso metu savąją programą, man atrodė, kad viskas gali būti įgyvendinta per penkerius šešerius metus.

Bet ekonominės realijos, dramos teatro griūtis pakoregavo įvykių eigą.

Konkurso metu man buvo užduotas klausimas, o kas bus, jeigu nepavyks įgyvendinti užsibrėžto tikslo. Atsakiau, kad tuomet bent jau bus tiek aptarta ir aprašyta būtinybė statyti, kad nebebus galima nebestatyti. 2005-aisiais jau buvo atsisakyta minties statyti naują teatrą ir apsistota prie dabartinio pastato rekonstrukcijos. O tai reikštų, kad Lietuvoje ir toliau nebūtų nei vieno geros akustikos teatro muzikinėms dramoms skambėti.

Primenu, kad naujo teatro pastato statyba aptariama buvo seniai. Dar steigiant mūsų teatrą šviesios atminties Alfonsas Žalys pabrėžė, kad dabartiniame pastate kolektyvas įkurdinamas laikinai. Vieta teatrui buvo numatyta Danės skvere prie bendrovės "TEO LT" pastato. 1989 metais įvyko architektūrinio projekto konkursas, kuriame dalyvavo trys architektai: klaipėdietis Saulius Manomaitis, dabartinis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Bladžiūnas ir konkursą laimėjęs architektas Alfonsas Žalys.

Mintis grąžinti muzikiniam teatrui istorinį vardą Klaipėdos opera ("valstybinis teatras Klaipėdos opera") kilo vėliau, įsteigus Naujo teatro statybos iniciatyvinę grupę. Nagrinėjome Klaipėdos teatrų istoriją ir atradome žavų paradoksą: šiandieninis Dramos teatras buvo įsteigtas kaip Muzikinis dramos teatras, o kiek anksčiau - 1934 m. - buvo įsteigta Klaipėdos opera, gyvavusi vos kelis metus. Klaipėdos opera - kur kas lengviau visomis kalbomis suvokiamas pavadinimas nei Muzikinis teatras. Kalbėdami apie būsimą naujo teatro pastatą, kuriame galėtų vykti įvairių Baltijos šalių operos teatrų gastrolės, ir svajojome apie pavadinimą, kuris leistų kaip lygiaverčiams partneriams bendrauti su Latvijos nacionaliniu, Estijos nacionaliniu ir Tartu Vanemuines, Stokholmo, Kopenhagos ar Oslo operos teatrais. Dar kartą pabrėžiu - žodis "opera" turi būti suvokiamas kaip visus muzikinės dramos žanrus apibendrinantis pavadinimas.

Kokius programos punktus pavyko realizuoti? Kuriais iš jų labiausiai džiaugiatės?

Penkeri metai - labai mažas periodas. Tai supratau iš karto po konkurso, pradėjusi sudarinėti jau konkrečius veiklos planus. Tad į Klaipėdą važiavau viena, be šeimos, nusiteikusi intensyviam darbui.

Mano vadovavimo laikotarpis buvo pakoreguotas - vietoj penkerių metų teatre dirbau du kartus po dvejus metus. Tad šiandien, darbo pradžią išbandžiusi du kartus, galiu tik patvirtinti patirta: dveji metai vadovui - tik darbo pradžia. Juk teatro veikla privalo būti planuojama mažiausiai metams! Tad pirmiausia naujasis vadovas turi tęsti ir įgyvendinti tai, kas suplanuota, o tik po to pradėti planuoti tai, ką užsibrėžęs pats.

Nors teatras dar ir nepastatytas, tokiomis sąlygomis dirbdama galiu tik pasidžiaugti, kad pavyko nuveikti visose srityse labai daug. Ypač dar turint minty ir bendrą Europos, ne tik mūsų valstybės, ekonominę krizę.

Nežinau, kuo nusipelniau tiek daug dėmesio, bet dirbau visą laiką tarsi po padidinamuoju stiklu, stebima ne tik darbdavio - Kultūros ministerijos ir besikeičiančių ministrų (jų per tuos penkerius metus buvo net keturi), bet ir žiniasklaidos, teatro profsąjungų - ypač tos, kuri, atrodo, ir įsteigta buvo ne darbuotojų darbo sąlygų, o mano darbų kontroliuoti.

Būtent toks dėmesys įpareigojo dirbti ypač atsakingai, nuolatos teikiant ataskaitas, apžvelgiant ir analizuojant, kas nuveikta. Šiandien ataskaitos apimtis - įspūdinga!

Didžiausią džiaugsmą teikia tai, kad pavyko neatleisti nė vieno norinčio dirbti kolektyvo darbuotojo, pavyko nesumažinti atlyginimų ir nė vienos dienos nė vienas darbuotojas neturėjo dėl lėšų stygiaus imti neapmokamų atostogų.

Džiaugiuosi, kad pavyko gerokai atnaujinti teatro ūkį, pradedant kompiuteriais (jų teatre 2005 metais radau vos tris), scenos įranga (apšvietimas, garsas), muzikos instrumentais, baigiant autoūkiu - įsigijome mikroautobusiuką, krovininį automobilį scenografijai kasdien vežioti. Žinoma, nors buvau tvirtai pasiryžusi į šio pastato remontą neinvestuoti nė cento - tai grynas lėšų švaistymas, teko pakoreguoti ir šią nuostatą: vis dėlto dar reikia dirbti čia, fiziškai griūvančiame, kapitaliai niekad neremontuotame pastate.

Teatro meninė koncepcija buvo suformuota dar pirmojo vadovo Ginto Žilio - tad teko tik ją priminti ir laikytis visų muzikinės dramos žanrų prioritetų. Džiaugiuosi, kad tarp naujų pastatymų atsirado ir Lietuvoje nauja kryptis - Baroko opera (pirmą kartą Lietuvoje pastatytos dvi C. Monteverdi operos - "Orfėjas" ir "Popėjos karūnavimas").

Tačiau labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko suburti solidžią Naujo teatro statybų iniciatyvinę grupę, kurioje - žymiausi trijų Vakarų Lietuvos apskričių - Klaipėdos, Tauragės ir Telšių - politikai, kultūros darbuotojai, verslininkai. Tik šiais, 2010 metais pavyko sutelkti nuosekliam darbui Iniciatyvinės grupės komitetą ir išrinkti pirmininką. Šių sudėtingų pareigų, patikėjęs naujo teatro vizija ir teatro įtaka Klaipėdos miesto ateičiai, ryžosi imtis verslininkas ir politikas, Klaipėdos miesto tarybos narys, miesto plėtros komiteto pirmininkas Rimantas Cibauskas. Jau turime ir naujo teatro statybų globėjus. Pirmoji sutiko naujo teatro statybų pėdą įminti Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, viešėjusi Klaipėdoje balandį. Tai buvo neeilinis koncertas - tuo įsitikinti galėjome visi, žiūrėdami koncerto transliacijų įrašus. Antrasis globėjas - garsusis violončelininkas Davidas Geringas. Šiandien laukiame spalio 10 atvykstančio garsaus Vokietijoje dainuojančio boso Almo Švilpos - jis gimtajam miestui dovanoja koncertą, puoselėdamas viltį kuo greičiau išvysti Klaipėdoje visavertį operos teatrą.

Šiandien turime jau daugiau nei 4 000 parašų, kuriais patvirtinamas noras ant Danės kranto matyti mūsų teatrą. Atliktas sociologinis tyrimas, kurio rezultatai taip pat įspūdingi - 80% klaipėdiečių pasisako už naują teatrą senamiestyje, Danės skvere.

Ir ypač svarbu, kad iniciatyvinės grupės komiteto dėka būtinybę Klaipėdoje turėti naują teatrą svarstė Lietuvos Vyriausybė, skyrusi šiam klausimui net savaitę. Vyriausybė pripažino Klaipėdos teatro svarbą Lietuvai ir kreipėsi į Klaipėdos savivaldybę su prašymu skirti taip seniai aptariamą, valstybei priklausantį žemės sklypą teatrui.

Ir dar viena neplanuotų darbų kryptimi galiu pasidžiaugti.

Antrą kartą pradėjusi darbą teatre krizės išvakarėse kiek anksčiau nei kiti darbuotojai supratau artėjančios ekonominės krizės grėsmes mūsų teatrui. Juk jis steigėjo - Kultūros ministerijos - sąraše tryliktas. Tai reiškia - kad vienas jauniausių, o lėšoms dėl kolektyvų gausos ir skaitlingumo - labai imlus.

Tad, nesitikėdama nei biudžeto skirstytojų gailestingumo, nei rėmėjų, kuriuos pačius vargas užgrius, dosnumo, mąsčiau, kaip mūsų veiklą galima būtų pateikti, kad galėtume nepaisant krizės kūrybingai dirbti.

Pirmojo parengto ES struktūriniams fondams projekto sėkmė padrąsino tolesniam darbui ir šiandien džiaugiuosi, kad teatre parengėme dar tris laukiančius atsakymų projektus įvairiems ES struktūriniams fondams. Kadangi jie visi išskirtiniai ir teatro veiklą sistemina skirtingais aspektais, esu įsitikinusi, kad ir negavus iš karto finansavimo, prie šių projektų verta dirbti ir po truputį juos įgyvendinti.

Ar įsivaizduojate, kad darbo diena prasideda, o Jūs ne darbo vietoje, o kito laikraščio redakcijoje, gal net užsienyje? Niekam nepranešėte - tiesiog žiūrite, ar kas pasiges?

Ne, tai ne humoras. Tai - mūsų teatro realybė. Ir kai taip elgėsi net vadovaujantys, t. y. - padalinių vadovai, ko gi norėti iš jų darbuotojų?

Didžiausia mano klaida, kad neįsivaizdavau, jog toks požiūris apskritai gali egzistuoti, juo labiau kaip natūralus: man mažai moka, tai ką noriu, tą darau... Bet šito mažai apmokamo darbo neatsisakau.

Tad ar reikalingi komentarai? Ir kaip tada žiūrima į žmogų, kuris staiga mėgina reglamentuoti dešimtmečiais nusistovėjusią "tvarką"?

Žinoma, pavydžiu kolegoms, kurie jau seniausiai naudoja modernias technologijas, kad į jų vadovaujamus teatrus nepatektų pašaliniai asmenys, be "rimbo" skaičiuoja darbuotojų buvimą ir nebuvimą teatre. O ir buvimas teatre kūrybiškas, nes patalpų pakanka ir kolektyviniam, ir individualiam darbui.

O mes ir čia galime tik atsidūsti: šis pastatas nepritaikytas mūsų darbo specifikai, o, be to, dar ir griūvantis: nepradėsi į vos judantį zaporožietį moderniausių technologijų diegti. Vasarą karšta, žiemą šalta ir t.t...

Štai jums ir konflikto anatomija: su visais susitarti galima, o su vadove - ne, disciplinos ir atliktų darbų reikalauja!

O už demokratišką požiūrį ir pasitikėjimą "sumokėjau" labai brangiai.

Štai kad ir tariamas konfliktas su vyriausiuoju teatro dirigentu Vytautu Lukočiumi. Jo esmė - atsainus jaunojo dirigento požiūris į darbą.

Teatro planuose - Raimondo Paulo miuziklo "Sesuo Kerė" pastatymas. Tikėjomės, kad su orkestru statant, į premjeras su mūsų kolektyvu atlikti savojo kūrinio atvažiuos ir pats maestro. Beje, nelengvai gavau sutikimą aranžuoti miuziklą simfoniniam orkestrui - šį darbą atliko mūsų orkestre fleita griežiantis nepaprastai talentingas aranžuotojas ir kompozitorius Rimas Giedraitis.

Tačiau Vytautas nusprendė, kad režisierė - garsi Latvijos režisierė, pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų Galina Poliščuk - dirba blogai, miuziklas neįdomus ir apskritai, Raimondo Paulso šlovė - jau praeitis... Ir, užuot repetavęs miuziklą, su vadovu (t. y. - manimi) nesuderinęs, važinėjo su koncertais po Lietuvą. Mes ir šiandien atliekame miuziklą su fonograma - nuostolis ir klausytojui, ir veikalui, ir aranžuotės autoriui...

O tuo tarpu mėnesiu vėliau, nei planuota Klaipėdoje, Modestas Pitrėnas su savo vadovaujamu Kauno simfoniniu orkestru atliko R. Paulso muziką (beje, to paties miuziklo "Sesuo Kerė" pagrindu sukurtą oratoriją "Teatras"), garsusis maestro atvyko į Kauną...

Manau, kad dėl darbo drausmės pernelyg tikėjau žmonėmis ir pasitikėjau jų supratingumu. Demokratija galima tik išsivysčiusiose šalyse. O kai kiekvienas gyvena pagal individualų darbo tvarkos supratimą - ne demokratija, o anarchija vadintina.

Beje, tvarkai pasiekti nepadeda ir dirbtinai biudžetine įstaiga paverstas teatras: mūsų darbo specifika išskirtinė.

Santykiai kolektyve visuomet buvo geri. Būtų blogi - nebūtume drauge tiek darbų nuveikę. Kas kita, kad kažkam labai rūpėjo klaidinti visuomenę ir garsinti nebūtus dalykus.

Mūsų kolektyvas didelis - 232 darbuotojai. Tad kelis klykiančius kaip tas zuikutis iš pasakos "Dangus griūna!" rasite nesunkiai.

O tai, kad pastatėme netradicinių atlikėjų pastangų reikalaujantį mano veikalą "Frank'Einstainas - XXI amžius" ir kad ne tik scenoje žmonės dirbo be galo nuoširdžiai, atsidavę, rodo, kad bet kada galėsiu atvažiuoti į teatrą ar kur kitur susitikusi draugiškai apsikabinti.

Teatro interneto svetainėje skelbiamame aiškinamajame rašte prie 2010 m. antrojo ketvirčio atskaitomybės veiklos rezultatų ataskaitos nurodytos, sakyčiau, solidžios komandiruočių sąnaudos - 28130,18 litų iš valstybės biudžeto ir 1059,95 iš Europos Sąjungos skirtų dotacijų. Kokioms ir kieno iš teatro darbuotojų komandiruotėms buvo skirtos šios lėšos?

Mūsų teatrą per mažai žino Vilniuje. O juk ne kur kitur, o sostinėje sprendžiami svarbiausi su mūsų veikla ir net išlikimu susiję klausimai. Tad vienu iš svarbiausių uždavinių visą laiką vardiju gastroles į Vilnių. Ta didžioji suma ir atspindi, kad Vilniuje rodėme šokio spektaklį "Spragtukas", muzikines istorijas "Alsuoti", miuziklą "Sesuo Kerė". Kelionė, dienpinigiai, viešbučiai - mūsų teatro gastrolės labai brangios.

Europos Sąjungos lėšomis trijų asmenų grupė vyko į Rygą pas žymią vokalo pedagogę norvegę Barbro Marklund-Petersone. Būtent ES lėšomis, kadangi didžioji mano komandiruočių dalis susijusi su ES projekto administravimu, dengiamos ir mano kelionės į Vilnių. Tiems, kuriuos ypač domina, galiu atskleisti jų sąmatą: kadangi viešbutis ir dienpinigiai (dažniausiai vienai dienai vykstant jie nemokami) nereikalingi, lieka tik kuras. Mūsų teatro automobilis labai ekonomiškas - kelionės į Vilnių ir atgal vidurkis apie 115 Lt.

Bairoite pirmiausia žavi unikali teatro salės akustika. Wagneris pats architektų padedamas sėmėsi idėjos iš Graikijos Epidauro teatro modelio ir pasiekė unikalų efektą: bet kurioje salės vietoje puikiai girdi orkestro spalvas, o orkestras negožia dainininko. Gyvas garsas toje salėje veikia ne tik grožiu, bet - atrodo - ir fiziologiškai skrodžia klausytoją...

Įdomi ir Bairoito istorija. Niekuo neišsiskiriančio Vokietijos provincijos miestelio burmistras, sužinojęs Wagnerio ketinimus statyti unikalų operos teatrą, pakvietę garsųjį kompozitorių į Bairoitą ir išskyrė kompozitoriaus pasirinktą žemės sklypą teatrui ir netoliese - šeimos vilai.

Šiandien to teatro dėka Bairoitas garsus visame pasaulyje. Nors festivalis vyksta tik tris vasaros mėnesius, jis "maitina" miestą visus metus: didžioji verslo dalis susijusi su festivaliui aptarnauti būtina infrastruktūra.

Jeigu kalbėsime apie mūsų teatrą, jo veikloje teorinius vadybos principus sunkiai pritaikysime. Juokauju, kad net medžiagos net knygai turiu apie Klaipėdos miesto unikalumą ir kultūros Klaipėdoje specifiką. Todėl ir įdomu čia dirbti, kad kiekvienoje situacijoje būtina reaguoti greitai, kūrybiškai, tiksliai. O tam, kaip operų kompozitorė, dirbusi visose su muzika susijusiose srityse ir ypač - edukacinėse, jaučiuosi pasirengusi.

Savas muzikinis teatras absoliučiai neįmanomas. Su didžiausiu nerimu klausausi tų, kurie mėgina tapatinti teatrų veiklą su E. Nekrošiaus, O. Koršunovo teatrų galimybėmis...

Skaičiuokite, mielieji! Muzikinis teatras negali egzistuoti mažiausiai be 100 žmonių scenoje (orkestras, choras, baletas, solistai), o kiek kostiumų - tad ir siuvėjų, aprengėjų ir t.t. reikia?

Neseniai tapote Lietuvos muzikų sąjungos prezidente. Kokias veiklos perspektyvas atveria vadovavimas šalies muzikus vienijančiai organizacijai? Kurias iš jų vadintumėte vertingiausiomis, jums asmeniškai įdomiausiomis?

Netikėtai šią vasarą mirus tėčiui, kompozitoriui, profesoriui, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentui Rimvydui Žigaičiui, jaučiau atsakomybę sutikti užimti šias pareigas, kad užbaigčiau jo darbus. Prieš penkiolika metų drauge kūrėme muzikų sąjungos veiklos gaires, tad labai gerai žinau visus jo darbus.

Organizacija, šiandien vienijanti 226 muzikus, gali labai daug. Ypač - bendradarbiaudama su biudžetinėmis muzikos meno įstaigomis ir valdžios struktūromis. Manau, kad iki šiol anaiptol ne viską pavyko įgyvendinti - tad labai įdomios veiklos ir čia yra.

Nesu optimistė, įsitikinusi, kad vienas žmogus gali viską aprėpti. Dabar išgyvenu labai sunkų metą. Tėčio netekties skausmą apsunkina ne tik daugybė darbų, bet ir būtinybė apsispręsti, rinktis tolesnę veiklos sferą.

Žinau tik vieną - net ir nebūdama teatro vadove ar Muzikų sąjungos prezidente, įdomaus darbo tikrai nepritrūksiu.

Neabejoju, kad tiek kultūros įstaigų vadovai bei kolektyvai, tiek žiūrovai bei klausytojai išloštų, jeigu bendrieji humanitarinio išprusimo standartai būtų aukštesni. Kitaip sakant - jeigu apsilankymas spektaklyje, koncerte ar muziejuje nebūtų įvardijamas žodžiu (naujadaru?) "pasikultūrinti", kuris naujųjų laikų dvasia prilygina turiningą laisvalaikį apsipirkimui, o būtų įprasta, natūrali ir reguliari gyvenimo dalis, kaip vakarinės žinių laidos žiūrėjimas. Ką manote apie muzikinį, apskritai - kultūrinį švietimą, kokią deramą jo plėtotę įsivaizduotumėte?

Nuo šio klausimo galima būtų pradėti mūsų bendravimą. O, pagal aukščiau išdėstytas teksto apimtis, lyg ir derėtų baigti.

Edukacija - ne primygtina, o nepastebima, betarpiška, grindžiama nuolatiniu maloniu bendravimu - štai šiandien būtiniausi vadybos principai, būtini Klaipėdoje.

Lietuvos miestų tarpe Klaipėda išsiskiria ir savo istorija, kuri kultūrai, deja, labai nepalankiai susiklostė. Džiaugiuosi, kad nepaprastai kūrybingai dirba daugybė mažų kolektyvų, kurių veiklą turi vainikuoti daugiausia investicijų veiklai reikalaujančios įstaigos - Koncertų salė, Dramos ir Muzikinis teatrai. Teisingos kryptys suvoktos - reikalinga tik pagalba, deja, kartais susijusi su labai solidžiomis investicijomis (mūsų atveju - naujas pastatas), kad viskas, kas suvokta, sėkmingai būtų įgyvendinta.

"Šalyje veikia ne tik nusipelnę valstybiniai bei nacionaliniai teatrai, bet ir visa kita. Ir, ko gero, tas "visa kita", kaip rodo Lietuvos patirtis, yra daug aukštesnės kokybės... Jeigu kalbame apie Oskarą Koršunovą, Eimuntą Nekrošių, Gintarą Varną, Anželiką Choliną - tai žmonės, kurie nedirba valstybiniuose teatruose. Jie ieško naujų erdvių, naujų kelių, ir žiūrovai paskui juos eina", - neseniai interviu sakė režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Kokių skirtumų tarp valstybinių bei privačių teatrų linkusi įžvelgti jūs?

Negaliu kalbėti apie visus valstybinius teatrus.

O štai mūsų teatro žmonėms tikrai geranoriškai palinkėčiau bent metus padirbėti ne valstybinėse įstaigose. Kad suprastų, jog šiandien niekas nieko neprivalo duoti už tai, kad apskritai esi. Gali gauti užmokestį tik už tai, ką padarai, ir tai - tik tuomet, jeigu sugebi įtikinti, kad padarei labai gerai.

---

Teatro penkmetis: nuomonės ir vertinimai

Nijolė LAUŽIKIENĖ, kultūros viceministrė

A. Žigaitytės-Nekrošienės vadovavimo periodu teatre įvyko permainų. Manyčiau, jos yra teigiamos. Teatro gyvenimas tapo kitoks: įdomūs nauji pastatymai, skirtingi režisieriai. Kalbant apie administravimą ir nuotaikas kolektyve, čia įžvelgiu problemą. Oficiali Kultūros ministerijos pozicija tokia: baigiasi dabartinės vadovės kadencija, rengiamas naujo vadovo konkursas. Jo metu bus išrinktas geriausias kandidatas. Čia išankstinių nuostatų negali būti, tik bendri kriterijai, kurie taikomi visiems pretendentams.

Jolanta BRAUKYLIENĖ, Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja

Vertinu teatro vadovės kūrybingumą, energiją bei iniciatyvas. Manau, iniciatyvus žmogus vadovo poste visuomet reiškia dideles galimybes: tiek kolektyvui, tiek miestui plačiąja prasme. A. Žigaitytė-Nekrošienė padarė įdomių darbų. Taip pat žinau, kad yra žmonių, kurie nevienareikšmiškai vertina vadovę, kalbant konkrečiai - kolektyvas ne visada pritaria jos idėjoms. Nesu nuolatinė Muzikinio teatro lankytoja, kad galėčiau būti iki galo objektyvi.

Raimondas TAMOŠAUSKAS, Klaipėdos muzikinio teatro darbuotojų profesinės sąjungos komiteto pirmininkas

Nesu meno darbuotojas, mano reikalas - atstovauti žmonių interesams. Faktas tas, kad per paskutiniuosius porą metų teatras buvo ištiktas didžiulio chaoso. Spektaklių smarkiai sumažėjo; dingo priedai prie atlyginimų; darbas gaubiamas nuolatinio streso. Mūsų pozicija nesikeičia - A. Žigaitytė-Nekrošienė negali vadovauti teatro kolektyvui. Apie savo požiūrį aiškiai informuosime Kultūros ministeriją.

Daiva KŠANIENĖ, muzikologė

Apžvelgiant situaciją, susidaro kontroversiškas įspūdis. Repertuaro klausimu daug priekaištų teatrui neturėčiau: jis ėjo pirmyn, buvo statomos ir operos, ir operetės, ir miuziklai - manau, įvairovė yra reikalinga, nes ir publika yra nevienalytė. Džiaugiuosi nacionalinių operų pastatymais - "Veronika" bei kitais spektakliais. Uostamiesčio teatras neatsilieka nuo kitų, o daug kur juos ir pralenkia. Kita vertus, išorėn vis prasiskverbia teatro vidinio psichologinio klimato, konfliktų atgarsiai. Vis dėlto manau, kad vadovė veda teatrą teigiama linkme, o vidiniai nesutarimai išsprendžiami.

Gitana GUGEVIČIŪTĖ, teatrologė

Miestą, kuris, mano nuomone, stokoja didelių meninių ambicijų, užmojų, originalių meninių sumanymų, A. Žigaitytė-Nekrošienė privertė krūptelėti - iki tol niekas su tokia gaivališka energija ir bekompromisiškumu nesiekė tikslo. Jei vadovės sumanymai (naujas teatro pastatas; baroko ir eksperimentinės operos scenos, kūrybiniai seminarai teatro atlikėjams ir t. t.) staiga būtų realizuoti, neabejoju, kad miesto kultūrinis lygis gerokai šoktelėtų aukštyn. Negebėčiau paneigti vadovės indėlio puoselėjant nacionalinius veikalus, jos drąsos kviesti publiką eiti naujais repertuariniais maršrutais...

Į visus žiniasklaidoje aprašytus "kriminalus" žiūriu rezervuotai, tačiau pripažinsiu, kad toji gaudžianti įtampa teatre, nepatenkinti balsai, transparantai vadovei už nugaros atrodo nesveikai. Iš to galima nujausti, kad vidinė įstaigos komunikacija vyksta prastai arba išvis nevyksta, o neišspręsti (nesprendžiami?) konfliktai greičiausiai lemia ir projektų neišbaigtumą.

Neabejotinu įvykiu tapo operos solistės Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos ir jos vyro dainininko Alfredo Nigro koncertas. Vertinu Rasos Alksnytės šokio spektaklį "Prarastos sielos" - kaip žingsnį naujo link.

Netektimi laikau režisieriaus Ramūno Kaubrio pasitraukimą iš teatro.

Stanislovas DOMARKAS, dirigentas, buvęs Klaipėdos muzikinio teatro vadovas bei meno vadovas

Mano įspūdžiai apie pastarųjų metų teatro veiklą - blogi. Jokios organizacinio darbo politikos nematau, jos paprasčiausiai nėra; viskas sugriauta, sulaužyta, ir tiek. Manau, kitas vadovas galėtų situaciją ištaisyti. Jeigu pareigų imtųsi naujas žmogus ir iš jo sulaukčiau pasiūlymo sugrįžti į teatrą - taip ir padaryčiau, kad galėčiau prisidėti prie jo darbo.

---

Chronologija

2005 m. spalį Kultūros ministerijos konkursą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pareigoms eiti laimi vilnietė kompozitorė, žurnalo "Muzikos barai" vyriausioji redaktorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.
2006 m. kovą "Vakarų ekspreso" redakciją pasiekia anoniminis laiškas, kuriame prašoma pasidomėti situacija teatre, nusakyta šitaip: "200 įkaitų teatro vadovės rankose".
2006 m. spalį teatro iniciatyvinė grupė pareiškimu kultūros ministrui prašo sustabdyti teatro vadovės įgaliojimus ir skelbti naują vadovo konkursą. Kultūros ministerija, reaguodama į pareiškimą, atlieka teatro auditą, po kurio vadovei skiriama pastaba.
2007 m. sausį gastrolių Vilniuje metu, per pasirodymą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Klaipėdos teatro artistai išskleidžia plakatą su užrašu "Išsaugokite mūsų teatrą! Kūrybai - taip, Žigaitytei - ne!" Viešame kreipimesi į Lietuvos visuomenę, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius bei kultūros ministrą reikalaujama vadovės ats(is)tatydinimo.
2007 m. liepą ministerijos komisijos atlikto tarnybinio patikrinimo metu užfiksuota, kad vadovė gyvena teatro patalpose. A. Žigaitytė-Nekrošienė nurodo apsistojusi teatre, nes jai nėra skirtas tarnybinis butas, o iš savo algos ji negalinti sau leisti buto nuomos.
2007 m. rugpjūtį teatre surengiamo audito metu nustatoma, kad A. Žigaitytė-Nekrošienė iš jai anksčiau pateikto didelio Kultūros ministerijos rekomendacijų sąrašo įvykdė tik ketvirtadalį.
2007 m. rugsėjį vadovė atleidžiama iš pareigų. Oficiali priežastis - prarastas Kultūros ministerijos pasitikėjimas. Lapkritį po konkurso teatro vadovo pareigas pradeda eiti 10 metų šioje įstaigoje režisieriaus asistentu bei režisieriumi dirbęs Ramūnas Kaubrys.
2008 m. spalį R. Kaubrys užleidžia teatro vadovo pareigas A. Žigaitytei-Nekrošienei, po bylinėjimosi į darbą grąžintai Aukščiausiojo Teismo sprendimu.
2009 m. spalį teatro visuotiniame susirinkime profsąjunga bei darbuotojai išreiškia nepasitikėjimą vadovės veikla.
2009 m. lapkritį, paskutinę savaitę prieš premjerą, teatras dėl vidinių nesutarimų atsisako gyvo orkestro atlikimo Raimondo Paulo miuzikle "Sesuo Kerė".
2010 m. balandį teatro orkestras surengia sėdimąjį streiką prieš teatro vadovę, skyrusią drausminę nuobaudą teatro vyriausiajam dirigentui Vytautui Lukočiui.