Muziką ir poeziją suvienijo džiazas

Į renginį pakvietė poetai Gintaras ir Dovydas Grajauskai, pianistas Saulius Šiaučiulis, docento Algio Kilio vadovaujamas Klaipėdos universiteto Menų fakulteto instrumentinės muzikos katedros ansamblis. Vakarą vedė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė.

Be abejonės, "Literatūrinis džiazas" pretenduoja tapti tradiciniu I. Simonaitytės bibliotekos renginiu. Biblioteka seniai pagarsėjo esanti atvira - garsui, žodžiui, literatūrai ir muzikai, meno bendrystei. Kamerinėje erdvėje susitiko klaipėdiečių Grajauskų tandemas, į kurio sukurtą poeziją atliepė S. Šiaučiulio bei A. Kilio vadovaujamo ansamblio džiazo improvizacijos, o intarpus užpildė dramos teatro aktorė R. Šaltenytė.

Džiazuojanti poezija ir poetiškas džiazas vėjuoto rudens Klaipėdai atnešė įsiklausymą, susimąstymą, romantiką ir polėkį. Pati menų susiliejimo idėja turi savo žavesio ir net savotiško erotizmo - pastebėjo G. Grajauskas. Šiais metais drauge su Gintaru Grajausku savo kūrybą skaitė ir Dovydas Grajauskas - kelių šiemetinio "Poetinio Druskininkų rudens" konkursų laureatas.

Literatūros kritikė Viktorija Dajotytė pažymėjo, jog G. Grajauskas dažniau groja ne poetinę klasiką, o labiau džiazą, jo instrumentai daugiausia pučiamieji, mušamieji. Grajausko eilėraščiuose (tarp selektyvios klasikos ir neišrankaus džiazo) atsiranda įtampa - poetinės energijos šaltinis. Grajauskas turi pakeleivių. Ir turės. Smagu su juo paėjėti buvo ir jai.

G. Grajauskas apie džiazą ir poeziją sakė: "Taigi ieškodami kelių į poezijos ir muzikos sintezę turėtume mąstyti ne apie inovacijas, o veikiau apie ilgą grįžimą atgal - kai poetas ir dainius (beje, ne tik dainuojantis, bet ir rečituojantis) buvo vienas ir tas pats. Homeras pristato "Odisėjoje" autobiografinį personažą - dainių Demodoką, kuriam mūzos suteikė bloga ir gera: "šviesą akių jam užtemdė, o suteikė dievišką balsą". Galima tik spėlioti, kodėl šiedu menai, muzika ir poezija, kažkadaise buvę viena nedaloma visuma, išsiskyrė. Galų gale tai nėra svarbiausia. Mums liko du šių menų sintezės modeliai - melodinis, kai vyrauja muzika, ir rečitatyvinis, kai vyrauja tekstas. Jais mes iki šiol vienaip ar kitaip naudojamės. Ko gero čia, muzikos ir poezijos sąlytyje, galima ieškoti ir grynosios poezijos - lyrinės bei epinės - ištakų. Tokiu atveju galima būtų ištarti ir tokią įžūlią frazę: eilėraštis yra tekstas muzikiniam kūriniui, kurio partitūroje - ištisinės pauzės."