Muziejuje palijo lietuvišku auksu

Lietuvos dailės muziejus už Europos Sąjungos struktūrines lėšas įgyvendina projektą "Palangos gintaro muziejaus reprezentacinių rūmų restauracija ir jų pritaikymas šiuolaikiniams kultūrinio turizmo poreikiams". Restauruoti rūmų eksterjerai, baldai, paveikslai.

Ekspoziciją pristatęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys priminė, jog 1897 m. pagal Franco Švechteno projektą pastatytuose rūmuose grafo Felikso Tiškevičiaus įkurtas pirmasis Gintaro muziejus Europoje šiandien išlieka kaip vienas turtingiausių pasaulyje. Į atgijusius rūmus sugrįžta grafų Tiškevičių sukurto kultūros židinio dvasia, gera muzika. Muziejaus fondai dar keisis ir turtės. Dabar čia - atnaujinti archeologiniai radiniai, unikalūs inkliuzai, viename jų - driežas; iš viso tokių inkliuzų pasaulyje rasti tik du.

Baltiškos brangenybės

- Tikras gintaras yra baltiškasis, o visa kita yra kitokių cheminių savybių iškasamieji fosiliniai sakai, o jų rerpodukuotojai yra ne tik spygliuočiai, bet ir lapuočiai medžiai. Šie augo Dominykoje, Meksikoje, Afrikoje, - sakė geologas, gamtos mokslų daktaras Vladas Katinas.

Tikra gintaro spalva yra skaidri, vaiskiai geltona, jeigu jis oksiduotas sluoksniuose, kur pateko oras, tamsėja iki raudonumo. Yra mėlynų, žalių gintarų, tai priklauso nuo dujų burbulėlių didumo, kiekio ir tankumo.

Maža musytė, skruzdė, tarakonas, augalo dalis inkliuze pasakoja mokslininkams apie klimato kaitą: kokia buvo gamta prieš milijonus metų, kokios upės tekėjo. Dėl klimato atšilimo gausus sakų išsiskyrimas išsekino gintarmedžius (tarp šių protėvių buvo ir kedrai), tad jie per milijonus metų išsigimė ir išnyko.

Lęšiukų formos gintarai susidarė medžio viduje, žievėje, jų stambūs gabalai radosi sakams ištekėjus ant kamieno, ant šakų pakibę sakų varvekliai krito į purviną miško paklotę, sugerdami puvenas, vabaliukus ir kita. Pirmuosius gintaro telkinius amžiais plovė lietus ir vagas keitusios kalnų upės nešė į jūrą.

Indentifikuojant gintarą jis tiriamos infraraudonąja spektroskopija, matyti, kokie medžiai kokius sakus davė. Spėjama, kad gintarmedžio protėviai artimi pušims ir kedrams. Inkliuzuose jūrinių organizmų nėra, bet miškas nebuvo vienalytis, jame buvo vandens telkinių, pelkių, ežerų, todėl įkliuvo vandenyje veisęsi vabzdžiai. Labai retai pasitaiko vėžiagyvių. Į inkliuzus pateko tie, kas turėjo šarvus, o minkštos kirmėlytės suirdavo. Didesnieji gyvūnėliai, tarkime, driežekiai, įklimpę į skystus sakus, galėjo pabėgti. Todėl inkliuzuose išliko tik jau buvusių negyvų, kuriuos gal paukštis nešė į lizdą, roplių odos skutų, uodegos ar kojytės gabaliukas.

Baltijos gintaras nėra seniausias, jam - apie 50 mln. metų, muziejaus moksliniai konsultantai 150 mln. metų gintaro inkliuzų - iš kreidos periodo, kai žemėje dar bėgiojo dinozaurai. Kad gintarai mažiau oksiduotųsi ir dūlėtų, prieš kelis dešimtmečius juos imta merkti į polimerines dervas, naudojami preparatai su Kanados balzamu.