Mums pademonstruota ginkluota jėga

Kino režisierius Arūnas Matelis: kieno pusėje automatas, to pusėje ir tiesa?

„Čia yra kažko pabaiga. Čia nėra šiaip eilinis dalykas - čia iš tikrųjų yra valstybės, demokratijos sugriuvimas. Sunku ir vertinti, nes kas po to dar lieka.

Ar šio ryto atmosfera Garliavoje, kur buvo mestos tokios brutalios ir demonstratyvios pajėgos, jums neprimena 1989 metų įvykių? Man kyla klausimas, ar čia kažkas nori mums parodyti, kad, nepaisant teisingumo, „mes esame valdžioje - viskas“, ar tiesiog kažkas kažkam niekaip nepavyksta.

Juk tai, kas nutiko šįryt, yra visiška demonstracija - kieno pusėje automatas, to pusėje yra ir tiesa. Bet ar šitas liudijimas neišprovokuos to, kad žmonės pasakys, tai gal ir mums reikia turėti automatus. Ar žmonės nesakys, kad teisingumas yra ne teisingumo pusėje? Kaip gali būti teisingumas vykdomas pjūklais pjaunant duris, daužant, spiegiant, šimtais policininkų apsupus teritoriją, koks čia teisingumas? Atiduoti vaiką ir kam? Aš jau nekalbu apie kitą teisingumą. O ar teismo nutartyje atiduoti vaiką yra ir kitos sąlygos, ne mažiau jautrios, nustatytos ir išpildytos. Teismas nustatė, kad seneliai ir Venckienė turi ryšį su vaiku kaip ir mama. Ar yra nustatyta, kiek kartų per savaitę, kokiomis valandomis vaikas galės būti lankomas ar prižiūrimas, ar pasiimamas tų žmonių - senelių ir Venckienės? Bus galima tikrinti, ar vaikui neduodami kokie nors psichotropiniai vaistai? Ar vaikas gali be šitų ir kitų žmonių sutikimo išvykti į užsienį?

Įstatymas ir jo vykdymas savaime nėra atsiradę kaip Saulė, ne veltui Temidė užrištom akim sveria teisingumą, vadinasi, kažkokie argumentai nusveria jos lėkštes į vieną ar kitą pusę. Jei teismo sprendimu būtų nuspręsta tėvus ir vaikus tremti į Sibirą, turėtume vykdyti ir tokį sprendimą? Teismas yra gerbiamas ne savaime, ne todėl, kad jis turi būti gerbtinas, bet todėl, kad žmonės supranta, jog tai yra teisingumas, net jeigu man tai ir nepatinka. Šiuo atveju kalbėti apie teisingumą galima su labai dideliu sąlygiškumu. Šiuo atveju teisingumo bent aš nemačiau, tuo labiau kad ir teisinės prielaidos buvo įvairios - čia vyksta viena byla, čia mama, kuriai atidavė mergaitę, kažkiek buvo įtariamoji, čia ji tapo liudininke, - šioje byloje tiek neatsakytų klausimų, o kur galų gale mergaitė, kurios paėmimas atliktas su tokiomis pajėgomis ir taip organizuotai. Kur jos teisės... Kiek mačiau, advokatas mamai padeda nešti spiegiančią mergaitę, - kas čia vykdo teisingumą? Advokatas? Juk, sakykime, turbūt beveik visi puikiai suprantame, kad nebūna tokių „teisingų“ perdavimo akcijų, kad vaikas, kuris jaustųsi prievartautas ar pažemintas, vėl turėtų grįžti į erdvę, kur jam dar gyvi šitie prisiminimai, net jeigu jie priklausytų vien tiktai jo fantazijai.

Koks ženklas duotas visuomenei? Arba išvažiuokite iš Lietuvos, arba susitaikykite ir gyvenkite konformizmo sąlygomis. Tai ir yra tas teisingumas? Mano supratimu, tai yra fundamentali riba, po kurios žmonės dabar turės pasirinkti: arba išvažiuoti, arba kovoti, arba visiškai nusivilti ir priimti tokias vertybes, kokias pademonstravo visa šita situacija. Dar neaišku, kas blogiau, gal šitoj vietoj tam tikras nonkonformizmas ir nepaklusimas yra pati švelniausia valstybei išeitis, nes jeigu žmonės pasakys: „Gerai, čia teisingumo nėra, čia reikia būti viename ar kitame klane, kad jaustumeisi saugus“, - kokią valstybę turėsime? Jau dabar pradėjo skųsti vieni kitus, teatrai ėmė spausti aktorius, kurie nuvažiavo į Klonio gatvę ir dalyvavo kultūrinėje programoje... Tik trūko, kad būtume turėję Sibirą ir būtų pajudėję kažkas.

Buvo ir Kultūros ministerijos pareiškimas, kur buvo prieštaraujama menininkų pasirodymams tenai. Galvojau, ir ministerija peržengė tam tikrą ribą, juk ji ne politinis biuras, kuriam būtų reikalas pareikšti savo nuomonę, prieštarauti, drausti. Aš visą laiką buvau tos mergaitės pusėje, nes man labai aišku buvo, kad ji yra nukentėjusioji. Reikia ginti nekaltą ir nukentėjusį. Po tokio ministerijos pareiškimo, draudusio mano kolegoms, mano gerbiamiems aktoriams pasakyti savo nuomonę, man pasidarė labai įtartina ir įžeidu, kad mūsų valstybėje galima tai leisti, nusprendžiau ir pats važiuoti į Klonio gatvę. Iš dalies priėmiau tai kaip ministerijos liapsusą, bet tolesnė įvykių seka parodė, kad mūsų valstybės institucijos, mano supratimu, pradeda išsigimti. Mane labiausiai nustebino, kad mano kolegoms buvo pasiūlyta rinktis - jei jie važiuos į Klonio gatvę, tai jiems gali tekti atsisveikinti su savo darbu. 1940-aisiais dar nebuvau gimęs, bet manau, kad kažkoks panašus rūkas ir dumblas buvo ir tada, ir labai aiškiai buvo galima pajusti, kaip žmonės, išgąsdinti tokios brutalios jėgos, agresijos, iš tikrųjų visiškai pamina savo principus ir padorumą.

Yra toksai rusų režisierės Larisos Šepitko filmas, kur vienas herojus, bandantis parsiduoti kompromisais, sako kitam: dabar truputį parsiduosim, bet iš esmės vis tiek galų gale nuveiksim mūsų reikalui daugiau naudos negu žalos, o tas kitas gražiai atsako jam: „...derma neotmoješ“ (mėšlo neatplausi - rus.). Po Baltijos kelio buvo labai aiški riba, tikėjimas, kad yra vertybės, kurios sujungia ir daro mus ne gauja, o valstybe, visuomene, kuri gali išlikti, nepaisant okupacijų, karų, per šimtmečius. Šios dienos įvykių centre - ne automobilis ir ne būstas, kuriam gali likti abejingas, - žmogus, valstybės ateitis, ji verčia mus arba pritarti tam, kas vyksta, ir apsimesti, kad nieko nevyksta, arba nepritarti. Man atrodo, būtų daug sunkiau gyvent nieko nedarant, pagal klasikinę kinematografo frazę - stovint po medžiu, nes su tuo stovėjimu ir nieko nedarymu reikės ne kam kitam, o tau pačiam gyventi.

Aš matau teismo sprendimą, jo vykdymą ir teisingumo jausmo nuo to nepadaugėjo, manau, kad šiandien vakare daugelis žmonių sunkiai užmigs. Suprasti kažką turės. Valdžia pasiuntė policininkus su automatais, ginkluotus, galvoju, kaip reikės gyventi tiems policininkams, kaip jie žiūrės savo vaikams į akis...

Manau, po šios dienos įvykių Garliavoje vėl bus atliekami tyrimai, bus nustatytas kažkas kaltas dėl tokių agresyvių, žmogaus orumą žeminančių veiksmų, bet tai jau nebebus mūsų pasirinkimą lemiantis veiksnys. Man atrodo, kad arba Lietuvos žmonės išeis į gatves, arba mes pamatysim, kad labai daug uždirba aviakompanijos, kurios pardavinėja bilietus į vieną pusę.

Kaip reikės gyventi po tokių dalykų, kurie vyksta valstybėje, aš pats dar neturiu atsakymo“.

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė: man tiesiog baisu, kad gyvenu tokioje valstybėje

„Negaliu būti namie, noriu kažką daryti, kol kas dalyvauju mitinge. Mane atvedė teisingumo jausmas, mano rūpestis dėl mano ir visų kitų vaikų. Kaip paprastai atsikėlusi anksti įsijungiau TV3 ir tiesiog raudojau, matydama, kas vyko Klonio gatvėje, kaip taikiems piliečiams buvo grasinama paleisti dujas, gumines kulkas, - visa tai man priminė Vilniaus televizijos bokšto okupaciją. Man tiesiog baisu, kad aš gyvenu tokioje valstybėje. Arba reikia kovoti su ta prievarta, arba emigruoti, emigruoti nesinori, nes aš myliu Lietuvą. Norėčiau aktyviau dalyvauti, bet šiandien galiu vien tik rėkti „gėda“ šioje situacijoje“.

Aktorius, režisierius, bardas Gediminas Storpirštis: šita istorija liečia kiekvieną

„Aš neabejoju, kad šita istorija liečia kiekvieną Lietuvos žmogų. Ir tie, kurie turi vaikų ir jų neturi, susimąsto. Jau po to, ką tai mergaitei teko patirti, norėtųsi, kad ji turėtų saugesnę aplinką, kad ji būtų apsupta meilės, nes į šitą pasaulį ji įžengė, neduok Dieve, pro kokius vartus. O mūsų šalyje dar ji turi matyti „bananus“, išpjautas duris ir dujas. Man liūdna, kad tai vyksta mūsų šalyje. Vaiko „paėmimas“ naktį man primena kitokius naktinius įvykius. Mano galva, teisiniu požiūriu yra daug neišspręstų bylų, kurios ne mažiau svarbios Lietuvai, ir yra nemažai žmonių, kurie turėtų už tai atsakyti, bet kažkodėl būtent šitoje byloje nuspręsta pademonstruoti jėgą. Aišku, teisinėje valstybėje turėtų būti laikomasi įstatymų, tai neginčijama tiesa, bet norėtųsi, kad prieš įstatymą būtų atsakingi visi“.

Aktorius Ramūnas Cicėnas:

„Rytą sulaukiau skambučio, kad įsijungčiau tiesioginę transliaciją, ir tiesiog mačiau tai, kas įvyko. Visi matė, kaip rėkiantį vaiką išnešė. Tai spjūvis visos Lietuvos žmonėms. Aš, kaip Lietuvos pilietis, tiesiog pasijutau sutryptas. Čia buvo paskutinis lašas to, kas įvyko ir kas vyksta, nežinau, kas gali būti abejingas tokiems veiksmams. Tai teisinga? Teisėta? Su kiekvienu vaiku gali taip atsitikti. Mano galva, tai tiesiog nusikaltimas“.