Monika Klimaitė: "Teatras nėra atsakymų dėžutė"

Monika, baigei režisūros mokslus Klaipėdoje, vėliau išvažiavai studijuoti magistrą Didžiojoje Britanijoje. Kiek žinau, Tau siūlė ten studijuoti ir doktorantūrą. Kodėl grįžai į uostamiestį?

Mane traukia Lietuva. Jaučiu, kad tai - mano vieta. Grįžti nusprendžiau dar ir dėl to, kad su savo šalimi norisi pasidalinti patirtimi, žiniomis, įgytomis užsienyje. Bandyti pritaikyti jas čia.

Ir kaipgi Tau sekasi realizuoti savo idėjas čia, Klaipėdoje?

Tiesą sakant, labai sunkiai. Nors Klaipėdoje esu dar tik 10 mėnesių, jau pradedu sukti galvą, ką gi toliau daryti ir ko griebtis.

Atėjo suvokimas, kad manęs čia tiesiog niekam nereikia. Žinoma, tokia ta mano specialybė - teatras. Suprantu, kad niekam manęs ir nereikės. Tačiau, gal skambės savanaudiškai, man reikia. Aš noriu kurti ir aš noriu savo kūryba pasidalinti su kitais. Todėl nesėdžiu ir nelaukiu patrauklių pasiūlymų, o iniciatyvos imuosi pati.

Man išties patinka Klaipėda, nes ji - labai harmoningas, nechaotiškas miestas. Tačiau kalbant apie meną, čia - gana nyku. Egzistuoja ta pati publika, kurios gretos ne didėja, o, atvirkščiai, retėja. Šiame mieste jaučiu stagnaciją ir būtent dėl to, kad nenoriu sustabarėti, kaži ar liksiu šiame mieste.

Ir man visai nesvarbu, kur užsiimti kūryba: Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ar Vilniuje. Jei reikės, išvyksiu į užsienį.

Su tokia situacija turbūt susiduria kiekvienas mokslus ką tik pabaigęs jaunuolis?

Taip, tačiau, mano manymu, amžius neturėtų būti kliūtis. O dar dėl to, kad esu jauna moteris, jaučiu į mane smingančias nepatiklumo strėles. Esu paruošusi naujų projektų, tačiau kol kas ieškau, kur galėčiau juos realizuoti bei parodyti.

Galbūt reiktų patobulinti vadybos įgūdžius?

Turbūt (juokiasi. - Autor. past.). Studijų laikais vietoj filosofijos mus galėjo mokyti rinkodaros bei vadybos... Labai svarbu mokėti patraukliai save pateikti. Juk gali daryti puikius meninius projektus, tačiau kas iš to, jei tavęs niekas nežino ir nepažįsta?

Vis dėlto aprėpti kūrybą, vadybą ir organizacinę veiklą yra gana sudėtinga užduotis vienam asmeniui.

Na, mama man pataria kurti ne tokius gilius, o lengvesnio, paprastesnio turinio spektaklius. Taip, tai galėtų būti išeitis. Tačiau, kita vertus, mano tikslas nėra patikti ar įtikti masėms. Man taip nė neišeina, aš taip nemoku. Jei keisčiau savo kūrybos pobūdį, aš nebebūčiau aš.

TRŪKUMAS. Monika sako, kad universitete vietoj filosofijos teatralus galėjo mokyti marketingo bei vadybos. Asmeninio archyvo nuotr.

Ką nori pasakyti savo spektakliais?

Man labai svarbu, kad teatras būtų gilus it jūra, kad jis priverstų žmogų mąstyti bei keltų jam klausimus.

Baigiamajam studijų darbui pasirinkau statyti spektaklį pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę "Raudoni batraiščiai", kuriame buvo gvildenama tema apie homoseksualus. Pagrindinė mintis teigė, kad visų pirma reikia išklausyti ir bandyti suprasti abi puses. Tik tada galima daryti išvadas.

Tai - tragiška istorija apie du brolius, kurios pabaigoje vienas nužudo kitą. Tačiau prieš tai žiūrovai artimai susipažįsta su abiem vaikinais, tad spektaklio pabaiga sukelia dvejopą jausmą. Esu girdėjusi tokių komentarų: "Man pikta, tačiau aš palaikau žudiką."

Spektaklyje "Persona" vaizduojamos žmogaus asmenybės paieškos. Performansas "Platono ola" žmonėms sukelia emocijas, sujaudina sensorinius pojūčius. To negalėtų padaryti racionalus mąstymas.

Esi labai kūrybiška jauna menininkė. Tavo performansai bei spektakliai visai nedvelkia kiču. Ar originalių sprendimų išmokai ir idėjų pasisėmei užsienyje?

Techniką, t. y. Stanislavskio sistemą, "perkandau" čia, Lietuvoje. Žinia, teorijos pamatai kiekvienam, ateitį siejančiam su teatru, turi būti labai tvirti. Čia kaip architektūroje: visi pastatai turi vienodus pamatus, ant kurių statomi kreivi, šleivi, penkių ar šimto aukštų namai.

Tačiau keleri metai, praleisti Didžiojoje Britanijoje, praplėtė požiūrį, išlaisvino kūrybinį polėkį.

Anglai mane išmokė bendradarbiavimo kūrybiniuose procesuose. Supratau, kad režisierius nėra diktatorius, o aktorius - ne vien atlikėjas. Kūrybinė spektaklio grupė yra lyg futbolo ar krepšinio komanda. Juk sportininkas žaidžia ne dėl savęs, o dėl komandos.

Lietuvoje yra įprasta manyti, kad režisierius turi viską žinoti. Baisus dalykas, jei ko nors paklaustas režisierius atsako: "Nežinau." O tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, JAV įprasta kartu ieškoti sprendimo būdų. Nežinojimas yra visiškai natūrali būsena, nes proceso metu iškilę klausimai veda į įdomius ir netikėtus sprendimus.

Viešėdama Niujorke, supratau, kad režisieriui svarbiausia žinoti tik galinę stotelę. O į ją vedantis kelias ir yra kūryba. Tai - man pats žaviausias dalykas.

Žymus britų režisierius Piteris Brukas (Peter Brook), prieš pradėdamas statyti vieną spektaklį, į pirmąją repeticiją atsinešė nuoseklų planą, maketą. Tačiau po pirmojo susitikimo su labai kūrybiškais žmonėmis jis išmetė visus savo lapus į šiukšlių dėžę.

Ar skiriasi požiūris į teatrą Lietuvoje ir užsienyje?

Teatras visur yra labai svarbi kultūros dalis. Lietuvoje jis turi labai stiprias šaknis. Tik, manau, galėtų būti imlesnis pokyčiams ir nūdienos naujovėms. Kam reikia užsikonservuoti savose sultyse?

Tikrai nesakau, kad mūsų šalyje kultūrą sukaustęs ledynmetis. Tiesiog norėtųsi, kad mūsų teatras būtų lankstesnis.

KLAUSIMAI. Teatras, anot režisierės, turi priversti žmogų mąstyti bei kelti klausimus. Akimirka iš M. Klimaitės koncertinio teatro manifesto "Deguonis". Asmeninio archyvo nuotr.

Visai neseniai dalyvavai Niujorke vykusioje Pasaulinėje režisierių laboratorijoje. Papasakok, ką matei ir ko išmokai?

Į šią kūrybinę laboratoriją buvo atrinkti 60 teatralų iš viso pasaulio. Iš Europos į Niujorką atvyko vokiečiai, italai, danai, olandai ir aš, lietuvė. Daugiausia dalyvių buvo iš Pietų Amerikos, Indijos, JAV bei Kanados.

Laboratorijos tema - sudėtinga dramaturgija. Dalyvių užduotis buvo parinkti sudėtingą ne idėjine, o įgyvendinimo prasme pjesę. Aš pasiūliau Henriko Ibseno "Kai mes mirę nubusim", kurią vėliau atrinko komisija (iš viso buvo atrinktos aštuonios pjesės).

Ją įsiminiau dar studijuodama Anglijoje. Tačiau niekaip neįsivaizdavau, kaip pastatyti spektaklį pagal šį kūrinį, kuriame persipina realybė ir siurrealizmas. Kartais nė nesupranti, kas yra tikra, o kas ne.

Visi 60 žmonių buvome suskirstyti į grupes, kurios dirbo prie atrinktų pjesių. Vėliau savo darbo rezultatus rodydavome vieni kitiems.

Buvo labai įdomu, kadangi teko dirbti su tikrais teatro profesionalais. Vienas aktorius iš mano grupės yra vaidinęs "Rožinėje panteroje", taip pat teko garbės kūrybinėmis mintimis dalintis su keletu "Brodvėjaus" aktorių.

Dirbome su žymiai vyresniais žmonėmis, todėl iš pradžių jaučiausi suvaržyta. Ką gi aš galiu pasakyti dvigubai ar net trigubai už mane vyresniam teatro profesionalui?

Puikiai suprantu, kad neturiu tiek daug patirties, kaip jie, tačiau laboratorijos dalyviai puikiai suprato, kad mūsų tikslas kartu pasinerti į paieškas, o ne į intrigas.

Svarbiausia, jog pajutau didelį tų žmonių įvertinimą. Tai man suteikė dar daugiau drąsos ir inspiracijos.

Sakoma, kad Niujorkas - menininkų Meka. Tau pačiai teko išskirtinė galimybė ten pagyventi ir susipažinti su patyrusiais kūrėjais. Kokį įspūdį padarė šis multikultūrinis miestas? Ar norėtum jame rodyti savo kūrybą?

Niujorkas - tikras aktorių skruzdėlynas. O, be jų, dar yra daugybė stovinčių eilėje ir norinčių jais tapti.

Teatras šiame mieste yra virtęs dideliu verslu, taigi ir konkurencija ten begalinė. Tai primena Los Andželą, kuriame vyrauja stiprus kino aktorių kultas.

Niujorko teatruose vykdomos milžiniškos atrankos. Tad, kai mes su vienu vaikinu iš Danijos pasakėme, kad mūsų šalyse jų nėra, amerikiečiai negalėjo patikėti savo ausimis.

Kita ir jau turbūt visiems žinoma problema - Niujorke egzistuoja kultūrinės pasiūlos perteklius. Taigi važiuoti be plano ir leisti sau pasimesti tame dideliame mieste aš sau tiesiog neleisčiau. Nebent žinotum, kur tiksliai važiuoji.

Tu taip smarkiai nukrypai nuo tradicinio teatro į konceptualius eksperimentus. Kaip randi drąsos rodyti meną tokiai konservatyviai ir "svieto nemačiusiai" klaipėdiečių auditorijai?

Niekuomet apie tai nesusimąsčiau... Žinoma, pagalvoju, ar žmonės supras, ką aš noriu parodyti savo spektakliu. Tačiau tikrai nejaučiu baimės. Žinau, kad visiems neįtiksi. Turbūt dėl to, kad tikiuosi sulauksianti įvairių komentarų, ir nesijaudinu prieš rodydama savo spektaklius.

Tavo asmenybė dvelkia šiltumu, švelnumu. Regis, galėtum kurti vaikiškus spektaklius. Kokia esi iš tiesų?

Sunku apie save šnekėti. Žinau, kad aplinkiniams sudarau geros, švelnios asmenybės įvaizdį. Tačiau jiems derėtų mane pamatyti per repeticijas (juokiasi. - Autor. past.).

Šiaip esu gana uždara ir niekuomet nebendrauju su žmonėmis, kurių aura nesutampa su manąja. Nesistengiu perlipti per save ir bendrauti, jei natūraliai to padaryti neišeina. Nemoku ir visai nenoriu apsimetinėti.

Snobai? Iš pirmojo sakinio juos pajuntu ir tuomet tiesiog užsiblokuoja mano "komunikavimo kanalai".

POŽIŪRIS. Studijos užsienyje praplėtė jaunosios režisierės požiūrį ir matymo lauką. Akimirka iš pavasarį "Kultūros fabrike" rodyto performanso "Platono ola". Eimanto Chachlovo nuotr.

Anot Beno Šarkos, teatras - tai apgaulė. Kas Tau yra teatras?

Man teatras yra refleksija, provokatorius. Kaip ir minėjau, teatras turėtų ne atsakyti į klausimus, o juos kelti.

Jis turi skatinti mąstyti.

Pafantazuokime, jei Tavo kūryba būtų paveikslas, nuotrauka, drabužis. Kas tai būtų?

Na, turbūt Maiklo Hanekės (Micheal Haneke) arba Andrejaus Tarkovskio (Andrei Tarkovsky) filmai. Jų kūriniai labai skirtingi, tačiau jaučiu ir tam tikrą jų ryšį ir panašumą. T. y. žymios tylos pauzės, filmui suteikiančios didelę reikšmę.

Aš labai vertinu tylą ir kasdieniame gyvenime. Tyla - tai aukščiausias bendravimo lygis, atspindintis stiprų žmonių tarpusavio ryšį. Algimantas Baltakis yra pasakęs: "Gražiai tylėti - irgi menas."

Taip pat tiesiog dievinu M. Hanekės manipuliacijas, įpintas į istoriją. Siūlau pažiūrėti jo filmą "Smagūs žaidimai" ("Funny games") ir pajusti meistrišką režisieriaus darbą.

Koks Tau matytas spektaklis padarė didžiausią įspūdį?

Man milžinišką įspūdį padarė vokiečių režisieriaus Tomo Ostermaerio (Thomas Ostermeier) bei Berlyno teatro trupės spektaklis "Visuomenės priešas" pagal H. Ibseno pjesę. Nors teatrui esu labai išranki, tačiau šis kūrinys mane tiesiog prikaustė. Kūrėjai pjesę nusprendė pateikti per šių dienų prizmę. Spektaklis (teatrinė improvizacija) priminė viešą diskusiją, kurios vedėjai buvo aktoriai.

Spektaklio kūrėjai nagrinėjo žodžio laisvės temą. Nors ši diskusija buvo apie tai, kad žodis šiandien nebėra laisvas, tačiau aktoriai išprovokavo publiką išreikšti subjektyvią nuomonę ir pasijusti laisvai. Mane nustebino šis paradoksas.

Kalbant apie lietuvišką teatrą, vienintelio Rimo Tumino spektakliai mane priverčia užsimiršti ir pasinerti į istoriją. Kitais atvejais aš narplioju bei analizuoju spektaklio techniką, režisieriaus bei aktorių sprendimus.

Kas šiuo metu teatro pasaulyje yra "ant bangos"?

Šiuo metu labai populiarus interaktyvus, "immersive", teatras, kuris į veiksmą įtraukia ir žiūrovus. Fiziškai arba tiesiog naudojant medijos priemones - garso ar vaizdo technologijas. Publika šiandien tampa spektaklių dalyviais, o aktoriai tiesiog diktuoja žaidimo taisykles.

Anglijoje veikia "Punchdrunk" teatro trupė, kurie rengia spektaklius apleistuose sandėliuose, fabrikuose. Jie vedžioja po patalpas žmones ir kartu rengia savo mini pasirodymus. Taigi kartais gali netgi susimaišyti, kurie aktoriai iš tiesų yra žiūrovai ir atvirkščiai.

Kokių šokiruojančių performansų esi mačiusi ar bent girdėjusi?

Labai įdomi persona - Romeo Kastelučis (Romeo Castellucci). Jis scenoje naudoja realias priemones. Kai jis rodė spektaklį pagal Dantės Aligjerio kūrinį "Dieviškoji komedija", jį draskė tikras šuo. Ant scenos jis kartą buvo atvedęs gyvą arklį ar važinėjęs tikrais automobiliais.

Mariną Abramovič galima laikyti performansų "močiute". Būtent ji pradėjo diktuoti, jog performansas yra tavo kūno bei moralinių normų išbandymas. Vieno pasirodymo metu ji save visokiais būdais kankino - kaip antai nuoga gulėjo ant ledo. Tai tęsėsi iki tol, kol įsikišo žiūrovai ir nutraukė šią beprotybę. Performansai nuo teatro skiriasi savo grynumu. Tokiu būdu kūrėjas gali išbandyti save ir publiką.