Moksleiviai savo šokiais žada stebinti

- Šokis daug gali. Šokis - tai ir kalba, ir vaizdas, ir muzika, grožis, pagaliau - auklėjimas, ugdymas. Per šokį ne taip paprasta pasakyti ir pasakyti gražiai, tikrai, įtaigiai. Ruoštis tam, matyt, reikia ilgai. Ir labai atsakingai. Kokie pagrindiniai 2016 metų Moksleivių dainų šventės Šokių dienos akcentai, tikslai ir siekiai?

- Šokių dienos, pavadintos „Mano žemė“, pagrindinis siekis - atskleisti jauno žmogaus sąsajas su gamta, su tėviškės gamta. Tos jauno žmogaus sąsajos su tėviškės grožiu mums, lietuviams, svarbios buvo, yra ir bus, tad mes ir stengiamės pasitelkdami šokį ir grįžti į praeitį, ir pabūti dabartyje, ir bent trumpam pabėgti ateitin. Ruoštis šventei pradėjome jau seniai - prieš gerus metus, ruošiamės intensyviai: vyksta seminarai, rašomi nauji kūriniai - muzikiniai, choreografiniai, - daromos kūrinių aranžuotės, planuojama eksperimentinė šventė Plungėje, ruošiamės šokių pristatymui, deriname scenografiją, kostiumus ir visa kita. Vyksta intensyvus, atsakingas ir kruopštus darbas, dirbame suvokdami, kad tas laikas greit praeis, tad tinginiauti tikrai nėra kada. Drąsiai galiu pasakyti, kad kol kas nevėluojame.

- Pasiruošimo Dainų šventei procesas ne tik labai ilgas, bet ir labai įvairus. Kaip trumpai jūs jį apibūdintumėte? Kas vyksta iki to ar šalia to, ką žiūrovai jau vadina Šokių diena?

- Tiksliniai Šokių dienos seminarai prasidėjo iškart po Naujųjų. Neseniai Vilniuje, M.K.Čiurlionio nacionalinės mokyklos Šokio teatre, vyko jau ketvirtasis seminaras, skirtas šokių kolektyvų vadovams. Jame buvo demonstruojami nauji šokiai, jų mokomasi, prisimenami jau anksčiau šokti; buvo teikiama įvairi metodinė medžiaga vadovams, kad jie galėtų normaliai dirbti - tobulinti jau kiek primirštą šokį ir mokytis naujų. Tai mokomojo ir kūrybinio proceso dalis, be kurios būtų sunku visiems vadovams dirbti vienodu ritmu ir panašiu tempu. Šalia tokių seminarų visuomet vyksta ir pasitarimai, kūrybinės grupės posėdžiai, kuriuose sprendžiami ir muzikos, ir kostiumų, ir scenografijos bei kiti klausimai. Gegužės viduryje planuojame suderinti ir parodyti apie 80 proc. visos Šokių dienos programos. Tai vyks vėlgi Vilniuje, Šokio teatre. O Plungėje organizuojame vadinamąją eksperimentinę šventę - iš to, ką turime, su tais kolektyvais, kurie jau bent dalį repertuaro yra išmokę. Sutikime, kad, likus iki Dainų šventės dar pusantrų metų, sudėtinga VISKĄ mokėti tobulai. Tad tie kolektyvai, kurie bus išmokę didesniąją dalį repertuaro, atvyks į Plungę ir pamokys kitus. Ši šventė nebus tokia, kokia turi būti 2016 metais Vilniuje, bet pagrindiniai bendro vaizdo štrichai, tikiu, bus matomi ir specialistui, ir žiūrovui.

- Žinoma, kiekviena šventė atneša ir naujų dalykų. Kartais diktuojamų mados, kartais kūrybinės grupės idėjų. Šokių diena - Dainų šventės dalis. Kuo ji ypatinga apskritai ir kuo ji ypatinga kaip 2016 metų šventė?

- Kuo ši Šokių diena skirsis nuo praėjusios? Kokie šokio žanrai bus ar dominuos? Ko atsisakysime, kas bus naujo? Žinoma, dalyvaus visos liaudies šokio grupės: pradedant jaunučiais, baigiant jaunimu. Žinoma, bus kelios šiuolaikinio šokio grupės - ir mažesnieji, ir vyresnieji šokėjai. Žinoma, neapsieisime ir be klasikinio šokio. Taip pat dalyvaus gatvės šokių grupės. Beje, į šventę pirmąkart pasikvietėme ir sportinių šokių grupes.

- Šokių diena vyks „Siemens“ arenoje. Uždara erdvė turi savo pliusų ir minusų. Kas geriau jaunam šokėjui - stadiono veja ar parketas?

- Mums, šokėjams, dažnai užduodamas tas pats klausimas: kodėl mes savo dieną rengiame uždaroje erdvėje. Sutinku, geras ir smagus jausmas, kai geras oras, kai puiki stadiono erdvė ir paklotė. Bet... neturime nei garantuoto „šokėjiško“ oro, nei atitinkančio šokio meno reikalavimus stadiono. Na, kaip šokti klasikinį, sportinį ar gatvės šokį ant tikros ar dirbtinės žolės? Nauji moderniškesni ir progresyvūs šokiai ir choreografiniai jų sprendimai reikalauja ir naujų sąlygų. Deja, kol jų nėra, o „Siemens“ arena yra nebloga alternatyva. Gal ne visai tokia, apie kokią šokėjai svajoja, bet bent jau saugi.

- Papasakokite apie komandą, apie tuos žmones, kurie padeda ne tik jums, bet ir prisideda prie Šokių dienos.

- Mūsų kūrybinė grupė, - trumpiau aš ją vadinu tiesiog komanda, - yra gana jauna, bet labai entuziastinga, darbšti ir pasižyminti geranoriškumu bei altruizmu. Galiu išskirti Mažeikių choreografijos mokyklą,- visą mokyklą, su mokytojais, su akompaniatoriais, vaikais - jie šiuo laikotarpiu prie bendro Šokių dienos reikalo prisidėjo tikrai daug: į seminarus atsiveža vaikus šokiams demonstruoti, aktyviai dalyvauja kūrybiniame procese. Norėčiau paminėti Jolantą Tengienę, Šokių dienos baletmeisterę, Plungės kultūros centro šokių kolektyvą „Mažasis suvartukas“ ir jo vadovę Iloną Baltikauskaitę, vyriausiąją mūsų kūrybinės grupės baletmeisterę, Ritą Kurpeikytę iš Šilutės, Agnę Rickevičienę, dirbančią Vilniuje ir Pabradėje, profesorių Vidmantą Mačiulskį iš Klaipėdos universiteto, Liliją Bernatavičienę, Alytaus sportinių šokių kolektyvo vadovę, ir kitus. Bijau ko nors ypač nusipelniusio Šokių dienai nepaminėti, nes nusipelniusių moksleivių šokiui pedagogų tikrai nemažai. Džiaugiuosi, kad sutiko su mumis dirbti režisierius Vygandas Kazlauskas. Su juo puikiai sutariame, man patinka jo užmojai ir idėjos, todėl manau, kad jo režisuojama šventė tikrai įgaus naujų spalvų.

- Ko norėtumėte palinkėti kolegoms ir šokančiai moksleivijai?

- Mes, šokėjai, visi esame darbštūs, entuziastingi, tikri šokio patriotai. Gal, kad nė vienam dalyviui kojos prieš pat šventę nepakištų kokia nors liga ar trauma. Ypač būna gaila, kai mokinys keletą metų prakaitavęs per repeticijas dėl kokių nors priežasčių negali vykti į šventę. Deja, taip pasitaiko. Žodžiu, visiems sveikatos ir sėkmės, o kitko turime arba turėsime.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“