Misija Mozambike: skurdo, altruizmo ir kontrastų oazė

Tačiau, lankydama vienus skurdžiausiai pasaulyje gyvenančių žmonių, moteris atrado priežastį: "Kiekvienam civilizuoto pasaulio piliečiui reiktų bent kartą gyvenime aplankyti tokią šalį, pažvelgti į alkstančias vaikų ir jų mamų akis, prašančias pagalbos: "Padėkite man išgyventi."

Apie skurdą ir kontrastus

V. Kochanskytės, kuri į UNICEF organizuojamas misijas keliauja jau nuo 2007 m., lūpomis tiesiog pabiro žodžiai ir įspūdžiai iš šiųmetinės humanitarinės misijos Tete provincijoje, Mozambike. "Žmonės ten gyvena mums tiesiog neįsivaizduojamomis, kone pirmykštėmis sąlygomis. Namuose jie neturi elektros, tad tenka apsieiti be mums įprastų elektronikos prietaisų. Ką jau kalbėti apie informaciją, žinias, kurios jų nepasiekia jokiais kanalais. Kita vertus, gal taip ir geriau? Šie žmonės turbūt laimingesni, nepažinę civilizuoto, vadinamojo "geresnio" pasaulio", - pasakojo aktorė.

Gyvenamieji nameliai, kurie nulipdyti iš čia pat savomis rankomis "iškeptų" molio plytų bei uždengti šiaudiniais stogais, tėra 3-4 kv. m ploto, didesni siekia "net" 6 kv. m. "Tačiau sunku patikėti ne vien miniatiūriniais namukais, bet ir jų turiniu: šiose skurdžiose trobelėse nieko nėra - ant žemės pamestas glėbys šieno, keli drabužėliai bei puodas, kuriame jie gamina valgyti", - pasakojo V. Kochanskytė.

SKURDAS Mozambike yra pačių gyventojų problema - valdžia stengiasi padėti tik našlaičiams ir daugiavaikėms šeimoms, kaip antai vienišai močiutei, auginančiai 6 mažamečius vaikus.

Skurdžiai besisukančių afrikiečių maistas toks pat paprastas, kaip ir jų buitis. Vieni populiariausių patiekalų yra kukurūzų košė bei kepinti žemės riešutai. Anot UNICEF geros valios ambasadorės, kai kurie jų turi darželius, kuriuose augina kukurūzus, bananus, pomidorus, svogūnus, bulves. Tačiau tam, kad augalai vešėtų, reikia laukti liūčių sezono arba pasisemti vandens kokiame nors vandens telkinyje, besirandančiame už keleto kilometrų.

"Rudo molio peizažas, per kurį važiuojame į šalies gilumą, niūrus - atšiaurios pilko akmens uolos, medžiai be lapų, nendrinės arba molinės trobelės, stovinčios pavieniui, bet dažniausiai nedideliais kaimeliais, išdžiūvusios upės, kurių dumblinose vagose ne liūčių metu užsodinami daržai, jei kur ir yra gysla drumzlino vandens, tai negilesnė už pėdą - čia vietiniai gyventojai prausiasi, skalbia rūbus, tą vandenį vėliau geria, verda jame maistą. Kaip neužsikrėsi, nesusirgsi..." - antrąją dieną savo dienoraštyje aprašė V. Kochanskytė.

Tačiau ji prisiminė, jog kartą tokios kelionės metu išvydusi tikrą kontrastą, stebuklą - lapojančią, žydinčią, žaliuojančią daržovių ir vaisių oazę bei vandenyje mirkstančius ryžius. Šis vaizdas buvo tiesiog neįtikėtinas.

Du doleriai - visai savaitei

Paklausta, kokiu verslu užsiima vietiniai, ji pasakojo, jog tai - plytų bei medžio anglių gamyba. Pastaruoju verslu užsiimantys vietiniai gyventojai dažnai kenčia nuo astmos, tačiau šiai ligai gydyti nei lėšų, nei galimybių jie neturintys. Kai kurie augina bei pardavinėja ožkas ar vištas.

UNICEF šiuo metu siekia surinkti pinigų, už kuriuos galėtų įkurti kuo daugiau medicinos centrų. "Kartą lankėmės viename medicinos centre, kuriame su mirtimi kovojo visiškai išsekęs pusės metų kūdikis. Įprasta, jog motinos, savo sergančius vaikus molingomis kalnuotomis vietovėmis neša 2-3 val., vėliau suranda transportą, kuriuo keliauti jiems atsieina 2 dolerius (už kuriuos, beje, visa šeima galinti pragyventi ištisą savaitę)", - pasakojo V. Kochanskytė ir pridūrė, kad skurdas šioje valstybėje yra pačių gyventojų problema - valdžia stengiasi padėti tik našlaičiams ir daugiavaikėms šeimoms, kaip antai vienišai močiutei, auginančiai 6 mažamečius vaikus. Turbūt tam, kad būtų lengviau išgyventi, vietiniai gyventojai telkiasi į bendruomenes.

"Bendruomeniškumas - štai ko nepalietė civilizacija ir kas gelbėja sunkiomis akimirkomis. Genčių tarpusavio kovos, keturiasdešimties metų karas, skurdas, badas paliko tebekraujuojančią žaizdą valstybės gyvenime - iš dvidešimt penkių milijonų šalies gyventojų net du milijonai yra našlaičiai, o pusė šalies gyventojų - tai iki aštuoniolikos metų jauni žmonės, turintys menką išsilavinimą ar jo išvis neturintys, silpnos sveikatos ar fiziškai neišsivystę", - rašė V. Kochanskytė, tačiau taip pat neslėpė nuostabos, kad skurde gyvenantys žmonės nė nesiskundžia tuo, jog jie nieko neturi.

Civilizacijai nebūdingas altruizmas

Aktorė prisimena pažintį su vienu 17-mečiu vaikinuku - jis, būdamas 8-erių, neteko mamos, kuri mirė gimdydama. Prieš mirtį ji berniukui liepusi prižiūrėti sesutes, tačiau šiukštu neleido vogti - reikia būti geru žmogumi. Taigi jis, dar pats būdamas vaikas, tapo tėvu mažylei ir kitai 6-erių metų sesutei.

Dėl skurdo, bado ir sunkaus darbo berniukas nesivystė taip, kaip kiti jo bendraamžiai - buvo žymiai žemesnis. "Berniukas dirba išsijuosęs, kad abi savo seseris išgalėtų leisti į mokyklą. Paklaustas, ar jis nenorėtų sukurti savo šeimos, berniukas atsakė, jog šiuo metu svarbiausia į gyvenimą išleisti sesutes - tik tuomet jis galėsiąs galvoti apie save. Toks neįtikėtinas atsidavimas visus sujaudino iki ašarų", - pasakojo UNICEF geros valios ambasadorė V. Kochanskytė.

Vėliau atvykėliai pasidomėjo, iš kur jis semiasi stiprybės, kai būna nepakeliamai sunku. Vaikinuko akyse sužvilgo ašaros, bet jis susivaldė ir pasakė, jog esant sunkioms akimirkoms jis pasiima mamos nuotrauką ir su ja "pasikalba" - po to viskas tampa įmanoma. "Šioje šalyje nėra vaikų globos namų. Žmonės neverčiami rūpinasi vieni kitais. Ar tai ne į naudą asmenybės brandinimui? Ar tai ne į naudą valstybei? Bendruomeniškumo atsisakymas, tradicinės šeimos sampratos žmoguje augina egoizmo slibiną", - dienoraštyje samprotavo V. Kochanskytė.

Ko galima pasimokyti iš šios misijos? Aktorė mananti, kad pasaulio galingieji turėtų siekti spręsti dalį žmonijos ištikusias problemas, kadangi jos gali pasiekti ir mus. "Kuo gali, tuo padėk", - patarė V. Kochanskytė.

UNICEF Lietuva misijos dalyvių susitikimas su UNICEF Mozambiko nacionalinio komiteto darbuotojais. Kaip ir pas mus - įstaigoje valstybės prezidento portretas.

KITAIP. "Rudo molio peizažas, per kurį važiuojame į šalies gilumą, niūrus - atšiaurios pilko akmens uolos, medžiai be lapų, nendrinės arba molinės trobelės, stovinčios pavieniui, bet dažniausiai nedideliais kaimeliais, išdžiūvusios upės, kurių dumblinose vagose ne liūčių metu užsodinami daržai", - štai kaip atrodė maži Mozambiko kaimeliai UNICEF geros valios ambasadorės akimis.