Mimo metamorfozės ošiančioje minioje

Kaip į šią šventę žvelgei vaiko akimis? Kai karnavalo eisenoje žygiavo ir Konservų fabriko atstovai, bildėjo konservų dėžutėmis papuošti sunkvežimiai, kai kurie dalyviai kaip agitbrigadose pašiepė nedideles sovietinio rojaus negeroves...

Įspūdinga buvo ta 40-ies mašinų procesija, primityviai papuošti popieriumi, blizgučiais, skarda, eisena su undinėmis ir velniais, besilaistančiais vandeniu. Ir šito labai norėjosi. Žmonės buvo uždusinti, jiems norėjosi išsirauti iš šarvų, rutinos, juoktis iš visko, kas tuomet vyko gatvėse. Nemanau, kad gamyklų kolektyvus reikėdavo prievarta versti pasirodyti karnavale, ši šventė skyrėsi savo nuotaika nuo Spalio ar Gegužės I.

Net neprisimenu, kaip vėliau pats įsiliejau į tą nenusakomą visuotinę nuotaiką. Karnavale mano kaip mimo debiutas buvo Klaipėdos mergelės vaidmuo. Nežinau, kodėl ta mergelė turėjau būti aš - suakmenėjusi baltai nugrimuota statula.

Ilgametis Jūros švenčių dailininkas Anatolijus Klemencovas sakė, kad jam ši šventė - tai flirtas su minia. O tau?

Klemencovas gražiai įvardino. Judesys be žodžių yra poezija, tai aš sumūrydavau kokį nors konkretų buitiškos idėjos pagrindą, ir tada rasdavosi ta poezija. Šventė man yra daugiau panaši į atsipalaidavimą, bėgimą nuo vienatvės, o jei minioje jautiesi dar labiau vienišas, ji to nesupranta. Ne, nuogas tarp vilkų nesijaučiau. Atgavus nepriklausomybę per švetę būdavo pavojinga vaikščioti ten, kur vykdavo diskoteka, nes virš galvų ir į galvas skriejo buteliai. Man būdavo baisu tos minios.

Apskritai minia tai yra tyvuliuojanti, kerinčiai ošianti, tai įsiaudrinanti jūra. Iš tikrųjų šioje šventėje žmonės dalijasi nuotaika, o jeigu žmogus blogesnis, jis ir nuotaiką skleidžia savitą.

Nesyk televizijos humoro laidose matome praeivius pokštaujant, kai jie įvairiais triukais stengiasi išmušti iš vėžių, tarkime, kurios nors karalystės sargybinius, valandų valandas stovinčiu be jokios veido mimikos. Ką patyrei tu?

Kai atsiriboji savo laikysena, tarsi vengi glaudesnės bendrystės, nes toks tavo vaidmuo, žmonės išties nori tave išprovokuoti, išjudinti, ir tu kartais priimi jų žaidimo taisykles. Iš tiesų tai yra draugiška, žaisminga provokacija. Man patinka Klaipėda, patinka gan demokratiški klaipėdiečiai ir žaisti su jais yra neįtikimai "faina", tos agresijos proveržių būna nedaug.

Vaikams gal būnu patraukli atrakcija. Jau neatsimenu, kokiais vardais mane šaukdavo, bet dažniausiai - zombiu, Arlekinu, Pjeru, Fantomu. Dabar jau visi žino, kas yra mimas.

Kokie buvo tavo personažai?

Jeigu vaidindavau girtuoklį, tai būdavo tragikomiškas personažas, nes alkoholis žmogui yra guodėjas, tad "įkalęs" žmogus nori išlįsti iš po slegiančio luito, linksminasi, ir kartais pavyksta pasiekti euforiją, o čia ir vėl užplūsta liūdesys, nuopuolio gėda, prislėgtumas, kaltė.

"Raudonųjų žibintų" kvartale drauge su kitomis plaštakėmis vaidinau ir gatvės merginą, bet akį traukia tik jos išorė, o kas dedasi jos širdyje, kaip ir biznieriaus, mes gi nežinome, negalime įspėti, ką jie išgyvena likę vieni. Ačiū Dievui, pasimylėti už pinigus niekas nesiūlė, nors reakcija buvo karšta.

Kartą policininkai norėjo mane supakuoti, kai vaidinau visiškai "gatavą", mojo: "Eik, eik iš čia!" Aš vis tiek svirduliavau, darkiausi, tai kai čiupo mane, norėjo vežtis, ir teko pasakyti, kad aš tik dirbu savo darbą.

Man įdomios teatro akcijos, tarkime, kai mes, mimai, išnyrame kaip kokios senos iškasenos, žmonės, atkeliavę iš praeities. Man įdomu buvo čiupinėti praeivius, kitaip prie jų prieiti. Vaidini nuostabą, ir ieškai, kuo turi stebėtis, o jeigu ieškai, tai ir surandi. Teatras tuo ir žavus. Yra žodis "gyventi" ir "išgyventi" - kokį nors sunkų laikotarpį, bepinigę. Arba meilės scena - tai ir yra IŠGYVENIMAS, nenuduodi, kad myli. Kita vertus, protas neapleidžia, ir atskiri tuos jausmus, žinai, kas esi iš tiesų.

Kaip įsivaizduoji idealią Jūros šventę? Vieni norėtų atsivežti čiukčių folkloro ansamblių su elniais, pasikviesti vos ne tikrų Karibų jūros piratų ir panašiai.

Nenoriu pasakyti - religingai, nes toks nesu. Bet Jūros šventėje tikintys į Kūrėją turėtume jam dėkoti, o dėkojimas, kai žinai, už ką dėkoji, yra džiaugsmas ir šventė. Jeigu rastum kitą dėkingąjį, džiaugtumeis drauge su juo. Čia yra duoklė, atiduodama Jūros šventei, Saulei, Neptūnui, bet yra tas, kuris yra virš viso to. Kai šv. Jonas iš Fatmos salos grįžo patyręs apreiškimą, jis kaip kuoktelėjęs kartojo: "Dievas yra meilė." Norėtųsi, kad visus apimtų visuotinis pažinimo ir meilės jausmas.

Ar tau personažus kas primesdavo "iš viršaus"?

Kai gaudavau temą, būdavo lengviau įsivaizduoti, koks turėčiau būti, kaip atrodyčiau, elgčiausi būdamas valkata menininkas, koks nors mėsininkas ar budelis. Režisierius Alvydas Vizgirda pažeria daug idėjų.

Ar gali nors abstrakčiai pasakyti, koks personažas būsi šiemet?

Aš žinau, kad mes su trupe "Dryžuotą reisą" improvizuosim, jūreivukus, paflirtuosim su žiūrovais. Vėliau dar persirengsim virėjais, improvizuosime tema "Senamiesčio patiekalai", ir dalinsime ką skanaus. Tai minia turėtų mumis susidomėti.

Visos šventės kada nors baigiasi, ir kas tada? Gal atsiveria tuštuma, pojūčiai - tarsi išbarstyti konfeti. Ar atvirkščiai - jautiesi aplipęs svetimų sielų, aurų skutais?

Pati žinai, kad sugėrus tiek daug informacijos po to visada norisi pabūti ramybės zonoje, kad viskas tavyje "susigulėtų". Kai išsikrauni, ieškai erdvės, kur galėtum kažką kita nuveikti. Vėliau, žinoma, užkabini tavyje slypinčių temų, gali jas vystyti, išrikiuoji įspūdžių ir minčių legioną.

Būsiu įžūli. Kiek tau moka už tą šventę, kai "ari" dvi ar tris paras?

Užtenka geram brendžio buteliui, bet dažniausiai gautus pinigus pravalgau, paverčiu dienpinigiais. Dar kažkokių priemonių už savus perki kitiems pasirodymams.

Taip, būna, kad ariu ir tris paras, parnešu namo "negyvą" kūnelį. Bet juk esu pantomimos trupės vadovas ir, svarbiausia, dirbu miestui, tai nuoskaudų negali jausti.