Mikalojaus Konstantino Čiurlionio užkalbėjimas: Švies Lietuva per amžius

- Kadangi štai esu M.K.Čiurlionio namuose, sėdžiu po jo portretu, prie jo stalo ir dargi su į jį iš veido neįtikėtinai panašiu jo proanūkiu, pokalbį norėčiau pradėti M.K.Čiurlionio citata: „Ir štai iš tolo, iš už kalnelių atskrenda daina: „Oi, giria, giria, girele žalioji“... Ir plaukia jautri gaida, ir atsiremia į žaliąją girią - ir į pilkąjį dangų. Plaukia niekieno nemokyta, tiesiai iš širdies, ir žadina kažkokį keistą ilgesį, kažką amžina primena. Eikit ir pasiklausykit, o kas nėra tikras, ar jis lietuvis, tai dainos klausydamas ir tą pajus. Pajus ir dar daugiau - sužinos, kad yra žmogus, kad siela jo graži kaip baltasis aniuolas.“ Jūsų, kaip muzikos pasaulio žmogaus, noriu paklausti, ar tai tiesa - ar liaudies daina, nacionalinės kultūros erdvė išties žmonių kraujyje patikimai saugo tautiškumą ir neleidžia jam užmigti?

- Lietuvių liaudies dainų M.K.Čiurlionis klausydavo gana savitai, dažnai nė nesuprasdamas visų dainos žodžių (ypač savo gyvenimo Lenkijoje metais), tačiau jis gebėdavo įsileisti dainą tiesiai į pasąmonės lygmenį, kuriame kaži ką suprasti nėra būtina - prasmė yra tiesiog išgyvenama.

M.K.Čiurlionio santykis su lietuvių kalba gan nemažą jo gyvenimo laiką buvo sutrikdytas. Vaikystėje namuose jis, žinoma, kalbėjo lietuviškai, tačiau nuo septynerių metų Druskininkuose lankė rusišką mokyklą, studijavo jis, kaip žinoma, Varšuvoje, tad ten bendravo, be abejo, tik lenkiškai... Todėl lietuvių liaudies daina jam pirmiausia buvo melodija, jos sukeliama dvasinė būsena ir per melodiją perduodama iš amžių glūdumos link mūsų einanti bendroji Tautos patirtis, metafizinis Tautos genetinis kodas.

Šitai patvirtina ir ką tik jūsų perskaityta citata. Klausiat, ar tai tiesa? Turėtų būti tiesa. Nors neslėpsiu, man išties būna labai liūdna, kai šiandien mokyklose vaikams pagrojęs M.K.Čiurlionio aranžuotas lietuvių liaudies dainas ir paklausęs, ką čia grojau, sulaukiu tik gūžčiojimų pečiais. O juk dainos - ne kaži kokios retos, archajiškos, o tos, kurias manosios kartos vaikai visuotinai dainuodavo - ir ne paliepti, o patys besilinksmindami, vakarodami prie laužo... Gaila, kad tradicija augti liaudies dainų apsuptyje taip greitai mus apleidžia. Dainos, muzika, ritmas išties yra kur kas didesnės svarbos, nei mums atrodo - juk esama ir žmogaus sielos melodijos, ir Tautos, įsigyvenusios konkrečiame pasaulio kampelyje, vidinio ritmo, harmonizuojančio būtį, sutaikančio su dangumi ir žeme, su gamta ir sakraliaisiais, amžinaisiais dalykais... Be liaudies dainų lietuviai tampa silpnesni. Tiek dvasine, tiek fizine prasme.

Tačiau pavažinėjęs po ilgą laiką demokratijoje ir taikoje gyvenančias Vakarų valstybes pamačiau, kad ten tautiniai reikalai apnykę nepalyginti smarkiau nei Lietuvoje. Paradoksalu, tačiau būtent toks gyvenimas, apie kurį svajoja viso pasaulio žmonės: laisvas, taikus, turtingas, sotus, komfortiškai sutvarkyta buitimi - kaip tik labiausiai ir naikina tautiškumą bei meilę Tėvynei. Taip jau yra, kad draugėn žmones buria bendri pavojai ir sunkumai, o gerovė ir džiaugsmai visus išskaido po vieną.

- Pasaulis (įskaitant ir Lietuvą) lig šiolei eina iš proto dėl JAV įgyvendinto valstybės modelio: sotulys, demokratija, hedonizmas, begalinės visuomenės teisės, beveik jokių pareigų... Jūs, ne taip trumpai gyvenęs JAV, visą tą „žemės rojų“ matėte savomis akimis. Ar linkėtumėte to Lietuvai?

- Lietuva, kaip ir Europa, dar neatsisako svajonės apie piliečių visuomenę. O JAV piliečių visuomenė neegzistuoja, ten sukurta vartotojų visuomenė ir populiariausias amerikietiškas posakis: „Vartotojas - visada teisus“, - manau, labai išsamiai apibrėžia ne tik tos visuomenės turinį, bet ir santykį su valstybe.

JAV demokratija išties masinanti. Jeigu amerikietis valstybei pasakys: „Man reikia“, nėra abejonės - vėliau ar anksčiau jis tai gaus.

Europoje vis dar siekiama, kad visuomenės narys ne vien vartotų, bet ir prisiimtų tam tikras atsakomybes už pačios visuomenės ir valstybės būklę bei raidą. Tačiau, kaip ir pats sakėte, JAV sėkmės modelis patiems europiečiams yra tiek patrauklus, kad pilietiškumas pamažu ir čia virsta tik gražia etikete, o išties akivaizdžiai svajojame piliečiais tik vadintis - būti tokiais pat amerikietiškais vartotojais, teturinčiais vieną interesą - kad jų užgaidos būtų patenkintos tuoj pat, šią akimirką.

Štai čia ir pradeda mūsų žodžiai skirtis nuo realių mūsų veiksmų, štai dėl to mes vis sunkiau susikalbame tarpusavyje, štai todėl dėl tariamų ir tikrų prioritetų trinties taip dažnai klumpame lygioje vietoje, prarandame ar laisva valia atsisakome savosios savasties... Dėl to užmirštame ir lietuvių liaudies dainas.

- Dėl tų liaudies dainų ir sugrįžote?

- Su žmona JAV jau buvome užsigyvenę prabangų namą, automobilius, tam tikrą buities komfortą... Žodžiu, visa tai, dėl ko žmonės važiuoja į Ameriką, jau turėjome. Grįžome į Lietuvą mokyti vaikus ir jaunimą muzikos - dirbti tą patį darbą, kurį dirbome ir ten. Skirtumas toks, kad tai, ką čia uždirbu per mėnesį, ten uždirbdavau per valandą. Bet yra dalykų, svarbesnių už pinigus. Mokydamas vaikus Lietuvoje aš jaučiuosi atliekąs savo misiją - atiduodąs ateinantiems tai, ką gavau iš jau išėjusių, jaučiuosi esąs per amžius iš praeities į ateitį tekančios Tautos upės dalimi, o ten jausdavausi tik paskiru vos įžiūrimu ir trumpalaikiu lašeliu.

- Tad ką jums ir man reikėtų daryti, kad lietuviai savųjų liaudies dainų ir savojo sielos ritmo neužmirštų? Gal vertėtų pasimokyti iš M.K.Čiurlionio, šalia savo kūrybos nuveikusio didžiulį nacionalinės kultūros kanono formavimo ir Lietuvos vienijimo darbą? Jam pavyko. O juk jo laikais tautinio sąmoningumo požiūriu situacija Lietuvoje buvo dar liūdnesnė nei šiandien.

- M.K.Čiurlionis dešimtį metų pragyveno Varšuvoje kaip tik ten besimezgant ir sulapojant „Jaunosios Lenkijos“ meniniam judėjimui, kuriame ir pats Kostas gana aktyviai dalyvavo, kol pastebėjo, kad anas judėjimas vis labiau gręžiasi konkrečiai į lenkišką tautosaką, lenkišką kaimo gyvenimą, atstovauti lenkų tautos balsui... Kadangi M.K.Čiurlionis visuomet laikė save lietuviu, pasijuto tame judėjime svetimas, tačiau grįžęs į Lietuvą pasinaudojo ano judėjimo patirtimis, modifikuodamas jas, pritaikydamas lietuviškos kultūros ir Lietuvos statybai.

Nemanau, kad pats M.K.Čiurlionis manė darąs kaži ką virš žmogiško ir genialaus. Jis tiesiog darė tai, ką manė, kad privalo daryti. Taip elkimės ir mes.

- Taip, taip - dar nė lietuviškai kaip reikalas nemokėdamas, laiške savo broliui rašė: „Ar tau teko ką nors girdėti apie lietuvių judėjimą? Nežinau, kaip tu, bet aš jau apsisprendžiau visas savo pastangas ir darbus skirti Lietuvai...“

- Tai buvo išties likiminis M.K.Čiurlionio apsisprendimas. Kaip tik po šio apsisprendimo jis gana radikaliai pakeitė savo saviraiškos stilistiką tiek muzikoje, tiek tapyboje vien tam, kad jo kūriniai virstų lietuvių tautos kūriniais ir kūriniais lietuvių tautai, kad pats, kaip kūrėjas, galėtų tapatintis su lietuvių tauta.

Iki šio apsisprendimo M.K.Čiurlionio kūryba žengė į naujas koncepcijas, avangardą, novatoriškumą visomis įmanomomis prasmėmis, tačiau po jo pasiryžimo tarnauti Lietuvai kūriniuose sąmoningai ėmė rastis lietuviškų ženklų - Lietuva ėmė rastis kaip vizija, kaip svajonė, kaip pagrindinis gyvastį maitinantis šaltinis. Kaip bręstantis menininkas jis jau buvo bežengiąs į abstrakcionizmą, kurio, matyt, reikalavo asmeninė saviraiška, tačiau sąmoningai (gal net ir jausdamas, kad save aukoja) sugrįžo atgal į simbolizmą, nes jam reikėjo dainuoti apie Lietuvą, kurti siužetą, byloti aiškiai ir visuotinai perskaitomas prasmes. Nes abstrakcionizmas paprasčiausiai negali vienyti, o simboliai - kas kita... Na, kad ir M.K.Čiurlionio „Miesto preliudas“ su Vyčio vizija... Ten tiesiog nepalikta galimybių siužetą klaidingai suprasti - tai Vyčio šuolis į ateitį, kaip palinkėjimas Lietuvai, kaip užkalbėjimas, kaip malda, sauganti nuo piktos akies... Tą patį sako juk ir „Karalių pasaka“, ir daugelis kitų paveikslų: „Švies Lietuva per amžius, neš pasauliui gėrį, šviesą ir tiesą.“

- M.K.Čiurlionis sakė, kad taip bus, - prieš šimtą metų. Ar tais žodžiais tiki jo proanūkis, šiandien kalbantis su manimi? Švies Lietuva per amžius?

- Žinoma. Jau šiandien šviečia. Tik tas mūsų minėtas lietuviškas genetinis kodas neleidžia tuo pasidžiaugti, pastebėti savąjį grožį ir savąją vertę. M.K.Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė daug rašė apie tai. Ir jiems lietuvio dvasinį portretą pavyko nupiešti taip tiksliai, kad jis tinka net ir mūsų dienų Lietuvai.

Ne pro šalį, beje, būtų M.K.Čiurlionio žodinį palikimą lietuviams darsyk įdėmiai perskaityti. Nepakenktų jo laiškus ar paskiras jų citatas įtraukti ir į mokyklų programą. Juose - ne tik išmintis ir įžvalgos. Jie kupini kunkuliuojančios aistros, bekompromisio atsidavimo savajai žemei ir žmonėms, begalinio tikėjimo Lietuva, kaip mūsų visų tikslu ir meilės objektu. Tai uždega. O mums šiandien šito kaip tik labiausiai trūksta.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“