Meškų medžioklė Kamčiatkoje

Klaipėdietis Redas Mišeikis į Kamčiatką išsirengė netikėtai. Susipažinęs su kitu klaipėdiečiu Aleksandru Voronovu, kurio giminės gyvena tame krašte, išgirdęs nostalgiškus jo pasakojimus apie gyvenimą pasaulio krašte, neatsispyrė pagundai, juolab kad bičiulis viliojo meškų medžiokle...

"Tokios progos daugiau gyvenime gali nepasitaikyti", - svarstė tuomet medžioklę ir Lietuvos miškuose pamėgęs verslininkas. O juose meškų, deja, nėra.

Petropavlovske-Kamčiatske, didžiausiame Kamčiatkos mieste, gyvena tiek pat žmonių, kaip ir Klaipėdoje - apie 200 tūkstančių. Tiek šiame mieste, tiek tuomet, kai išvykdavo į žvejybą ar medžiokles, Redas, prisiklausęs, kaip Rusijos pakraščiuose girtaujama, stebėjosi, kad alkoholio kamčatskiečiai nevartoja. Jeigu jau pasitaiko kokia proga, tai mosteli saikingai.

Vyriškis stebėjosi, kad tinklais ar rankomis sugautos lašišos, iš jų ištrėškus ikrus, atokesnėse Kamčatkos vietose išmetamos į sąvartynus. Kamčatkoje beveik nėra žuvies perdirbimo pramonės, nes nėra kelių. Miestuose vos vienas kitas cechelis įkurtas, kuriame ikrai dedami į didžiulius stiklainius ir transportuomi į Maskvą.

Malonu pasėdėti ant paties nudobtos meškos

Kamčiatkoje dar bandoma plėtoti kažką panašaus į kaimo turizmą, tačiau iki išdailintų trobelių prie vandens telkinių tenykščiams dar labai toli. Čia atvykę švedai, norvegai žūklavietėse ar medžioklės vietose apgyvendinami vagonėliuose. Redui buvo nesuprantama, kaip ne sezono metu ten gali ištverti tokių vagonėlių prižiūrėtojai, - juk patiems tundroje tenka gyventi mėnesių mėnesiais.

Kai rengdamasis žvejybon Redas paprašė meškerės, šie nustebo: juk lašišas gali gaudyti rankomis! Tačiau dėl Redo noro ant kojų buvo sukeltas visas miestelis netoli žūklavietės. Vis dėlto surado.

Meškos buvo gaila...

Kai vyriška kompanija išsirengė medžioti meškų, nuskraidinti į atokesnes Kamčiatkos vietas buvo užsakytas sraigtasparnis. Iš kelių išsprūdusių frazių Redas suprato - sraigtasparniu skristi "neblogai" kainuoja. Bet ko nepadarysi dėl iš toli atvykusio svečio?..

Vyrai, atvykę į medžiotojų stovyklavietę, išvažiavo tankete. Filmo juostoje atrodo, tarsi medžiotojai tankete irtųsi medžių viršūnėmis... Kamčiatkoje augmenija neaukšta, panaši į tundros.

Medžiotojai akies taiklumą bandė ir šaudydami antis bei kurapkas

Redui buvo sudarytos visos galimybės pajusti azartą ir pačiam nušauti mešką: jis buvo pasodintas tanketės priekyje, buvo patariama, kur ir kaip taikyti, tanketė pasukama patogiu kampu. Tektų ilgai pasakoti apie persekiojamos galingos meškos elgesį, bandymą gelbėtis, keliolika taiklių ir netaiklių medžiotojų kompanijos šūvių, žvėries agoniją ir... paskutinį šūvį. Ponas Redas sakė, kad, nepaisant medžiotojo azarto, nušautos meškos jam buvo vis dėlto gaila. Kitomis dienomis, kai vyrai iš stovyklavietės vykdavo medžioti, ir pamatydavo meškų, pasiūlymais sumedžioti dar vieną Redas jau nebesusigundydavo.

Į Klaipėdą p. Redas parsivežė, deja, ne meškos kailį (tai būtų per brangiai kainavę), o tik meškos letenų nagus ir ypač Kamčiatkoje medžiojančių užsieniečių vertinamą "čiudiką" - kremzlę, kuria baigiasi lokio patino lytinis organas. Kamčatkos brakonieriai, kaip pasakojo vietiniai, nei tokiais suvenyrais, nei meškos kailiu, nei mėsa nesidomi. Kaukštelėję žvėrį, jie teišlupa jos tulžį, kuri esą turi skrandį ir žarnyną gydančių medžiagų. Už meškos tulžį juodojoje rinkoje mokama 200-300 dolerių.

Ikrus valgė šaukštais

Visi girdėjome, kad rusai ikrus valgo šaukštais. Kol buvo Kamčatkoje, Redui atrodė, kad į ikrus nebenorės net pažvelgti...

Kamčiatkoje Redas prabuvo beveik mėnesį. Kai baigėsi medžioklė ir žvejyba, jis pajuto nuobodulį. Negelbėjo nei gamtos vaizdai, nei išvykos prie geizerių. Mėnuo svečiame krašte yra per daug. Jeigu kas ryžtųsi keliauti į Kamčatką, Redas patartų neplanuoti viešnagės ilgiau kaip dviem savaitėms. Kelionė Redui Mišeikiui atsiėjo apie 3 tūkst. litų. Būtų kainavusi daugiau, jei ne rūpestingieji bičiulio giminaičiai.

Gražina Juodytė