"Merės Popins" siautulys tik prasideda

Įspūdis

Bene didžiausias premjerinio Klaipėdos muzikinio teatro miuziklo "Merė Popins" pranašumas - suteikta reali galimybė į teatrą ateiti visai šeimai.

Jau nuo pat pirmosios premjeros praeitą penktadienį spektaklis bus rodomas vakarais. Taigi tėveliai negalės pasiteisinti į teatrą užsimaniusioms atžaloms, jog dirba ir neturi laiko. Kitas, kiekvieną žiūrovą dominantis, dalykas - ar verta į šį spektaklį eiti, ar iš tiesų jis sudomins ir mažą, ir didelį.

Skaičiusiems knygą apie keistą ir gerą auklę Merę Popins, abejonių nekils. Geros literatūros paliktas įspūdis sužadins smalsumą pamatyti teatrinę šio kūrinio versiją. Beveik išblėsusių, tačiau vis dar malonių knygos prisiminimų kutenama, įsitaisiau tarp mažųjų premjerinio spektaklio žiūrovų.

Stebėti jų reakciją į vaidinimą buvo ne ką nuobodžiau nei sekioti akimis herojus scenoje. Dešinėje su sėdėjęs maždaug aštuonerių metų berniukas jau po 15 minučių ėmė prašyti mamos kuo greičiau palikti salę. Tiesa, jo pageidavimai nebuvo išklausyti. Tad kažin ar teatrinę kankynę beveik dvi valandas tvėręs vaikas dar kada nors peržengs šios kultūros įstaigos slenkstį. Tuo tarp kairėje ir priešais su mamytėmis vaidinimą žiūrėjusios 4-5-erių metukų mergaitės atrodė labai susidomėjusios. Ypač daug emocijų mažosioms suteikė dainelė "moto-grafo-ultrasiautulinga". Pašokusios nuo kėdžių ir krykšdamos ir džiaugsmo, jos dainavo ir plojo drauge su aktoriais. Panaši daugumos mažųjų žiūrovų reakcija buvo ir miuziklui pasibaigus. Salė aidėjo nuo jųjų aplodismentų, klegesio, o artistai draugiškai šypsojosi, gaudami glėbius gėlių.

Iš suaugusiojo pozicijų vertinčiau naująjį Muzikinio teatro miuziklą kiek santūriau. Nedrįsčiau teigti, kad "Merė Popins" - pats geriausias vaikiškas spektaklis, kokį man teko pastaruoju metu regėti scenoje. Bet ir, gink Dieve, ne pats blogiausias. Tiesiog eilinis pastatymas, turintis savų pranašumų ir trūkumų.

Prie didžiausių pranašumų, pakylėjančių miuziklą, kitų spektaklių vaikams kontekste, norisi išskirti žaismingas, režisūriškai ir vizualiai patrauklias masines scenas su choro bei baleto artistais. Ypač žavūs, spalvingi, gyvybės spektakliui suteikiantys, epizodai su gyvūnų kaukėmis, gimtadienio šventė Pono Peruko namuose. Beje, personažai Ponas Perukas ir Buteliukas, sukurti to paties solisto Stasio Rezgevičiaus, nors ir ne pagrindiniai, tačiau patys įdomiausi ir šmaikščiausi.

Tuo tarpu daugumai pagrindinių veikėjų pristigo arba aktorinių, arba solinių spalvų. Solistės Ritos Petrauskaitės atliekama Merė Popins scenoje išsiskyrė tik gražiu veideliu, suknele ir skaidriu vokalu, tačiau jos charakteris - nelabai aiškus, vienplanis, pasireiškiantis tik aikštingu nieko neaiškinimu. Jos tariamas burtažodis neįtikina, nes pati solistė panašesnė į buhalterę nei į stebukladarę. Akį rėžia ponią Benks vaidinančios jaunos solistės Danguolės Žibkutės menka sceninė patirtis. R. Uteleravičiūtės ir A. Liškausko įkūnyti vaikų Džeinės ir Maiklo charakteriai per daug pabrėžtinai naivūs, neįtikina ir jų simpatijos naujajai auklei, nes pastaroji nedemonstruoja savo emocijų. Šie aktoriniai trūkumai labiausiai gadina miuziklo kraują. Tiesa ir laimė, kad bėgant laikui, tą kraują galima atšviežinti ri priversti bėgti tolygiai.

Jurga PETRONYTĖ