Menotyrininkė I. Šarakauskienė: į Kauną atvežusi pajūrį

Pavasarį Kaune, Mykolo Žilinsko dailės galerijoje parodą "Tarp dangaus ir jūros" - pirmąjį tokio masto XIX a. pabaigos-XX a. Kuršių nerijos dailės paveldo pristatymą, kuriame didžiąją dalį eksponatų sudarė klaipėdiečių Rytų Prūsijos dailės mėgėjų draugijos "Nidden" sukaupti paveikslai, - surengusi menotyrininkė Irmantė Šarakauskienė džiaugiasi uostamiesčio iniciatyva, sunkmečiu solidžiai papildančia kuklias muziejų galimybes ir suteikiančia peno tyrinėjimams.

Tikrą kaunietę, menotyros studijas baigusią Vytauto Didžiojo universitete, pajūris žavėjo nuo mažens. "Kas vasarą su tėvais važiuodavome į Palangą. Studijų metais atradimu tapo Kuršių nerija. O darbas suteikė galimybę šį kraštą pažinti ir per dailės prizmę", - šypsosi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko kolekcijos sektoriaus vadovė.

Kaune vienu metu buvo eksponuojama per 120 dailės ir tautotailės darbų, sukurtų Lietuvos bei užsienio menininkų, bei daugiau kaip 80 nuotraukų ir atvirukų iš tapytojo Sauliaus Kruopio rinkinio. Dalį šių eksponatų pristato šiuo metu Neringos istorijos muziejuje veikianti paroda "Tarp dangaus ir jūros. Kelionė laike ir erdvėje: Vokietija - Kuršių nerija - Kaunas - Nida".

Su klaipėdiečių įkurta viešąja įstaiga "Nidden" bendradarbiaujanti menotyrininkė ties šiuo bendru projektu sustoti neketina ir prisipažįsta, kad gausybė tiriamosios medžiagos įkvepia naujiems ieškojimams.

Kaip užsimezgė jūsų bičiulystė su draugija "Nidden"?

Buvau lankiusis pirmojoje šio susivienijimo parodoje Nidoje 2009-aisiais - pamenu, kad sudomino gražus plakatas, o eidama tariausi pamatysianti dar vieną vokišką kolekciją... Mano didžiulei nuostabai paaiškėjo, kad parodą surengė klaipėdiečiai.

Per kolegę Kristiną Jokubavičienę, Klaipėdos Prano Domšaičio galerijos vedėją, susižinojau, kad VšĮ "Nidden" yra 2006-aisiais Klaipėdoje susibūrusi bendraminčių draugija su pirmininku Aleksandru Popovu priešakyje. Panorau juos pašnekinti ir surengti kolekcijos parodą Kaune.

Labiausiai domino Kuršių nerijos motyvai: norėjosi į Kauną atvežti pajūrį... Tad domėjausi kolekcijos dalimi, kuri sukurta Nidos menininkų kolonijos atstovų, nors draugija renka ir Karaliaučiaus, ir Klaipėdos krašto dailininkų kūrybos pavyzdžius.

Kaip sekėsi formuoti parodą, kokių susilaukėte reakcijų?

Jos pagrindu tapo VšĮ "Nidden" kolekcija, nes Lietuvos muziejuose tegalėjome surasti apie 20 Nidos menininkų kolonijos darbų.

Beje, pirmieji kolonijos kūriniai į Lietuvą atkeliavo žinomo mecenato, išeivijos lietuvio M. Žilinsko kolekcijoje. Būtent su ja man lemta dirbti dar nuo studijų laikų. Iš šios kolekcijos eksponatų esame surengę kelias nedideles parodas: per Thomo Manno festivalį 1998-aisiais, vėliau - P. Domšaičio galerijoje. O šiai parodai kūrinių pasiskolinome ir iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos dailės muziejaus, Neringos istorijos muziejaus, Klaipėdos Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, kuris turi gražių Alfredo Teichmanno darbų, keletą Kuršių nerijos vaizdų iš "Vėtrungių" galerijos Juodkrantėje ir privačių kolekcijų.

Esu dėkinga M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriui Osvaldui Daugeliui, kuris pasiūlė pabandyti paieškoti lietuvių dailininkų darbų, sukurtų Nidoje. Šie tapo viena iš parodos staigmenų, pirmuoju pasižvalgymu iki šiol mūsų menotyrininkų mažai tyrinėtame lauke. Iš lietuvių dailininkų Kuršių nerijoje kalbamuoju laikotarpiu kūrė apie 20 autorių, tačiau dalies jų darbų buvimo vieta nežinoma, kol kas turime tik tarpukario dailės kūrinių kataloguose rastus pavadinimus.

Renkant medžiagą parodai paaiškėjo, kad į Kuršių neriją iš Lietuvos dailininkų pirmasis 1920-aisiais, dar prieš kraštui atitenkant Lietuvai, atvažiavo Antanas Žmuidzinavičius. Jis visus savo darbus kruopščiai registruodavo, tad šio autoriaus kūrybinį palikimą yra labai lengva studijuoti. Kartu su būsimąja antrąja savo žmona Olga Dubeneckiene Nidoje 1926 metais viešėjo žymus lietuvių dailininkas Petras Kalpokas. O. Dubeneckienė-Kalpokienė buvo taip pat labai įdomi asmenybė: ne tik dailininkė ir scenografijų kūrėja, bet ir baleto artistė, įsteigusi pirmąją baleto mokyklą Kaune. Beje, visi šie dailininkai buvo studijavę ar gyvenę Vokietijoje, tad čia vyko jau susipažinę su vokiškąja kultūra.

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje čia lankėsi akvarelistas Kajetonas Sklėrius, Ignas Piščikas, marinistas Česlovas Janušas, Leonardas Kazokas, Jonas Buračas, ekspresionistas Antanas Gudaitis.

Ruošdamasi parodai ir vartydama katalogus radau įrašų, kad Nidoje kūrė Vladas Eidukevičius, Rimtas Kalpokas, įdomus grafikas Aleksandras Šepetys, tačiau jų darbų nepavyko surasti. Smalsu būtų surasti ir Mečislovo Bulakos Pervalkoje sukurtus paveikslus bei skulptoriaus Mato Menčinsko darbą pavadinimu "Nida".

Džiaugiuosi, kad paroda susilaukė didelio susidomėjimo. Manyčiau, viena iš priežasčių yra Kuršių nerijos krašto patrauklumas, antra vertus, dauguma darbų sukurti realistine maniera, todėl lankytojui yra suprantami, arti širdies. O štai parodą apžiūrėję vokiečių meno žinovai pripažino, kad lietuviški ekspresionizmo darbai prilygsta vokiškiems. Vokiečių etnokultūrologės pastebėjimu, lietuvių ir vokiečių darbai, sukurti Kuršių nerijoje, yra panašūs motyvais ir stiliumi. Be to, ir vienų, ir kitų autorių kūriniai sklidini meilės šiam unikaliam gamtos kampeliui, jo savitam kraštovaizdžiui.

Kodėl Nidos menininkų kolonijos tema iki šiol buvo apleista Lietuvos menotyrininkų?

Tiesiog buvo gvildenamos kitos temos, o ši nesusilaukė konkretaus intereso. Apskritai netyrinėtų dailės paveldo sričių yra nemažai: viena vertus, produktyvūs menininkai yra sukūrę daug, antra vertus, bėgant metams keičiasi požiūris į dailės reiškinius, juolab kad sovietmečiu išvis daug kas buvo nutylima. Apie Nidos menininkų koloniją yra rašiusios Ingrida Korsakaitė bei K. Jokubavičienė: jos, beje, užsiminė ir apie tai, kad šiame krašte yra kūrę ir Lietuvos dailininkai. Prisimenu, kad K. Jokubavičienė buvo surengusi nedidelę parodą šia tema ir joje pristatė Gerardo Bagdonavičaus, Jono Buračo ir dar kelių lietuvių palikimą, sukurtą Kuršių nerijoje.

Dabar užsikrėčiau Kuršių nerijos menininkų kolonijos paveldo tyrinėjimais. Noriu pasidomėti juo nuodugniau, kad galėčiau atsakyti į klausimą, natūraliai kilusį per parodos atidarymą Neringos istorijos muziejuje: ar lietuvių dailininkai buvo kolonijos dalis? Kol kas liudijimų, kad jie būtų bendravę su vokiečių menininkais, nėra, tačiau tyrinėjimai gali atskleisti ką kita.

Apie dailės kūrinio vertingumą galima kalbėti ir iš dėkingo žiūrovo, kuriam jis žadina susižavėjimą, ir iš skvarbią akį turinčio kritiško eksperto, kuriam aktualus ir materialus įkainojimas, pozicijų. Kaip skirtingais požiūriais įvertintumėte "Nidden" kolekciją?

Vadinamasis žmogiškasis jos vertingumas - neabejotinas, ir kiekvienas kolekcijos paveikslas yra svarbus. Žinau apie A. Popovo užmojį surasti bent po vieną visų Kuršių nerijoje kūrusių dailininkų, paminėtų garsiausio šių dienų Nidos menininkų kolonijos dailės paveldo tyrinėtojo vokiečio dr. Jorno Barfodo knygoje, darbą. Užsidegimas populiarinti Kuršių nerijos paveldą siekiant, kad kiekvienas šalies moksleivis žinotų apie Nidos menininkų koloniją, kelia pagarbą, ir aš nuoširdžiai linkėčiau draugijai įgyvendinti šį tikslą.

Iš profesionaliosios pusės žvelgiant, tokios Rytprūsių dailės kolekcijos neturi joks Lietuvos muziejus. Niekas neturi ir tiek Nidos menininkų kolonijos kūrinių. Todėl manau, kad šis rinkinys gražiai papildo Lietuvos kultūrinį paveldą. O kalbant apie Ernsto Bischoffo-Culmo, Olafo Augusto Jernbergo paveikslus, įspūdingą Ludwigo Dettmanno Pirmojo pasaulinio karo sceną akcentuotina, jog tokiais darbais džiaugtųsi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio dailės muziejai. Juo maloniau, kad "Nidden" juos išsaugo Lietuvoje.

Kaip atradote savo profesinį kelią ir kokie iššūkiai laukia artimiausioje ateityje?

Mano mokyklos baigimo metais Vytauto Didžiojo universitete buvo pirmąkart renkamas menotyros kursas. Įstojau. Studijos labai patiko. Labai keista buvo po sovietinės sistemos, kur viskas buvo aiškiai surikiuota, patekti į vakarietišką sistemą, kurią diegė iš Amerikos atvykęs Menų fakulteto dekanas Paulius Žygas. Tai, jog nuo pat pirmojo semestro turėjome patys rinktis mokomuosius dalykus, susidaryti tvarkaraštį, daugeliui buvo labai netikėta.

Studijų metu ketinau rašyti magistro darbą apie P. Domšaitį. Aplinkybės vis dėlto susiklostė taip, kad atsigręžiau į senąją dailę, tačiau ryšys su šiuolaikine sutvirtėjo pradėjus dirbti su M. Žilinsko kolekcija, aprėpiančią geografiškai ir chronologiškai platų kūrinių spektrą. Jos ir Lietuvos dvaruose sukauptų senųjų kolekcijų dėka galerijoje turime didžiausią užsienio vaizduojamosios dailės ekspoziciją Lietuvoje. Noriu judėti į priekį, tyrinėdama šią unikalią dovaną. Tiesa, dirbti su užsienio daile nėra lengva: vis dar trūksta literatūros, galimybių sugretinti, palyginti. Tačiau nenuleidžiame rankų ir dedame dideles viltis į kontaktus su Vakarų menotyrininkais bei stažuotes užsienyje.